Paolo Giordano “Pirminių skaičių vienatvė”

Knygą baigiau skaityti prieš porą dienų, bet vis nesusidėlioja tvarkingai mintys apie ją. Vienintelis likęs ir niekur nedingstantis jausmas – labai stiprus liūdesys. Ilgai negalėjau atsikratyti to liūdesio ir kažkokios bukos tuštumos dūšioj. Kai užmačiau, kad knyga skirta paaugliams, tai gana skeptiškai į ją žiūrėjau, nes paskutiniu metu skaitytos apie paauglius ar į juos orientuotos knygos man buvo per jaunatviškos (pasakiau kaip kokia senučiukė), kartais per banalios, gal kiek net lėkštokos, todėl labai bijojau ir šioje knygoje užtikti pernelyg paprastą ir paviršutinišką jaunuolių pasaulėlį. Ir vos po kelių pirmų puslapių supratau, kad atrodytų apie tuos pačius dalykus galima parašyti taip skirtingai ir kad tie Stephanie Meyer “Saulėlydyje” ar Maggie Stiefvater “Virpėjimo” trilogijoje sukurti paauglių pasaulėliai, kasdienybė taip toli nuo to, ką sukūrė Paolo Giordano. Gal ir netinkamai palyginau, nes kaip bebūtų pastarosios serijos susijusios su antgamtiniais padarais ir gal tai kiek kitaip įtakoja tiek siužeto dėstymą, tiek pačių paauglių charakterių, kasdienybės kūrimą. Tačiau niekas kitas šiuo metu neatėjo į galvą kaip stipri priešprieša tam, ką radau Paolo knygoje. O jis tikrai parašė visiškai kitaip, grybštelėjo taip giliai, taip stipriai, kad niekaip negalėjai likti abejingas tam, ką skaitai. Mane asmeniškai sukrėtė abiejų pagrindinių jaunuolių gyvenimai, kaip skaudžiai susidėsčiusios aplinkybės iškraipė tuos jų gyvenimus ir išderino pačius jaunuolius, jų jausenas, mąstymą, supratimą ir amžiams paženklino stipriu liūdesio ir nevilties ženklu. Mane sukrėtė būtent ta nepaprastai stipri netinkamų ir baisių aplinkybių įtaką visam tolimesniam gyvenimui. Atrodytų lyg abu jaunuoliai įkrito į kažkokią baisią, tamsią, niūrią ir juodą tuštumos ir savidistrukcijos klampynę, iš kurios niekaip nebegalėjo nei vienas išlipti. Bandė abu ir kai tik pradėdavo (man) atrodyti, kad tuoj galų gale nors vienas iš jos išsikapstys, paskui save ištempdamas ir kitą, viskas vėl sugriūdavo ir ta klampynė nugalėdavo… Labai patiko knyga, labai stipriai emociškai palietė mane, bet tuo pačiu ir paliko stiprų liūdesį dūšioj. Iš kitos pusės, ne visos gi knygos turi būti šviesios ir su džiaugsmingomis pabaigomis. Nustebino ir kad rašytojas toks jaunas (mano bendraamžis), o taip giliai ir rimtai sugebėjo pamatyti ir kitiems parodyti ne tokį lengvą paauglių pasaulėlį ir ne tokius jau gražius išgyvenimus… Gera knyga.

Sielos Sparnai

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: