George Orwell “Dienos Paryžiuje ir Londone“

Tai pati pirmoji šio autoriaus knyga (taip jau sutapo, kad ir pirmoji mano skaitoma iš jo kūrybos

). Autobiografinė ar net žurnalistinio tyrimo pobūdžio. 1928 m. 25 metų Eric Arthur Bliar (vėliau pasivadinęs literatūriniu pseudonimu Goerge Orwerlo) atvyksta į Paryžių realizuoti savo vaikystės svajonės – tapti rašytoju. Neieškodamas artimųjų pagalbos (o tokią galimybę jis tikrai turėjo), nusprendžia svajonę realizuoti savo jėgomis, uždarbiaudamas straipsniais žurnaluose bei anglų kalbos pamokomis. Tačiau likimas taip jau susiklosto, kad būsimas rašytojas netenka darbo, santaupų ir lieka be skatiko kišenėje. Tuomet jis bando kabintis už gyvenimo dirbdamas laikinus alinančius ir prastai apmokamus darbus Paryžiaus užkandinėse bei restoranuose. O kiek vėliau sąmoningai eksperimento tiklais išbando iš vienų nakvynės namų į kitus keliaujančio bastūno likimą Londone.
Knygoje perteikiama įdomi patirtis apie žemiausių visuomenės sluoksnių gyvenimą, desperatiškas bandymas susirasti darbą ir išgyventi. Alinantis 15, netgi 17 valandų per parą trunkantis bei prastai apmokamas indų plovėjo (pr. plongeurs) darbas Paryžiaus restorane bei užkandinėje. Vėliau – valkatos patirtis bastantis Londone…Knygoje po šių autentiška patirtimi grįstų pasakojimų pateikiami ir autoriaus pamąstymai šia tema, apibendrinimai bei išvados.
Knygos herojaus citata: „…vienas dalykas puikiai paguodžia skurstant. Manau, kiekvienas nusigyvenėlis yra jį patyręs. Tai palengvėjimo, bemaž malonumo jausmas suvokus, kad pagaliau atsidūrei dugne. Juk tiek dažnai buvai kartojęs, kad eisi šunims šėko pjauti, – ir štai šunys jau čia, tu atėjai, bet pasirodo, galima tverti. Tai gerokai palengvina širdį.“
Ši knyga pasižymi vaizdinga kalba, puikiai perteiktais veikėjų charakteriais, joje pilna intarpų su įdomiomis komiškomis veikėjams nutikusiomis istorijomis.
Man labai įstrigo vienas iš šios knygos personažų – skurdžiai besiverčiantis gatvės dailininkas Bozo. Žmogus, neturintis pastovaus stogo virš galvos, dažnai alkanas, ligotas, bet ir tokiomis tokiomis sąlygomis, vos sudurdamas galą su galu, sugebantis naktį grožėtis žvaigždėmis, stebintis meteoritus bei apie visa tai labai daug išmanantis . Jaučiantis ne tik kūno, bet ir sielos alkį . Jo paklausus, ar įmanoma domėtis kitais dalykais, kad ir žvaigždėmis, gyvenant tokį vargingą gyvenimą, Bozo atsako: “Įmanoma. Visai nebūtina pavirsti sumautu triušiu, jeigu pats to nenori…Jeigu nusistatai save, gali ir toliau gyventi taip pat. Ir nesvarbu, ar esi vargšas ar turtingas. Tau lieka tavo knygos ir tavo mintys. Turiu tik pasakyti sau: “Šičia aš laisvas žmogus”, jis patašnojo sau į kaktą, – ir viskas bus gerai.
Mano nuomone tai gera knyga. Rekomenduoju.

                            ( Ingėnas )

George Orwell ,,Gyvulių ūkis“

Oficiali anotacija:
„Gyvulių ūkis“ – neabejotinai svarbiausias grožinės politinės satyros kūrinys, parašytas XX a. Britanijoje. Šioje G. Orvelo knygoje pasitelkus gyvulinės pasakėčios tradiciją, jungiamas satyrinis ir politinis įtūžis su gyvybingu mitinio kūrinio amžinumu. Tai viena iš didžiųjų politinių alegorijų, o jos pasakojama istorija yra apie tai, kaip socialinė revoliucija (vieno Anglijos ūkininko gyvuliai susimokę sukyla prieš šeimininką, išveja jį ir pradeda ūkyje kurti savarankišką gyvenimą) virto diktatūra ir išdavyste.
  
Labai džiaugiuosi, kad ją skaičiau po „1984-ieji“, o ne atvirkščiai, nes tuo atveju būčiau siaubingai nusivylusi „1984-aisiais“, o dabar abu romanai tiesiog vienas kitą labai papildė. Istorija suregzta be galo paprastai – apie tai, kaip valdžios siekimas įgalina žmones daryti viską ir sugeba įtikinti net mažiausiai įtikinamus, kad juoda = balta. Nesidomintiems istorija (save priskirčiau prie tokių, tačiau kadangi kažkada istorijos pamokas turėjau, tai šiokį tokį suvokimą turiu) šios knygos nerekomenduoju, nes skaityti tiesiog apie kiaulių revoliucijas nėra protinga; laiko švaistymas. Jeigu visą knygą iš karto įsivaizduoti kaip politikų žaidimus žmonių likimais, skaityti tampa paprasčiau, tačiau tuo pačiu darosi kraupu… juk visa tai kažkada vyko… žinoma, panašūs dalykai kažkur tebevyksta ir dabar. Galiu vėl pasikartoti, jog Orwell’as be galo įžvalgus ir moka labai paprastai perteikti mintis. Kitas rašytojas gal tiesiog viską aprašydamas vyniotų į vatą, o Orwell’as nieko nevynioja – jeigu  jau juoda, tai juoda. Tikrai rekomenduoju, nes pats kūrinys neilgas, aš pati su pasimėgavimu perskaičiau vienu prisėdimu.
 
                                ( Gegytė )