Eric-Emmanuel Schmitt „Milarepa“

Antroji „Neregimybės” ciklo knygelė, kurioje Tibeto budizmo dvasia pasakojama apie Milarepą, atsiskyrėlį ir poetą, tikrai gyvenusį 1040–1123 m.
Paryžietis Simonas kasnakt sapnuoja tą patį sapną, kuriame regi kalnus, lūšnelę ant uolų, dūlėjančius šunų kaulus. Kavinėje paslaptinga moteris įmena jam šią mįslę: į jį reinkarnavosi Milarepos dėdė Svastika, visą gyvenimą žiauriai nekentęs sūnėno. Norėdamas ištrūkti iš šio ciklo, Simonas privalo šimtą tūkstančių kartų papasakoti tųdviejų vyrų istoriją. Jis ją ir papasakoja, susitapatindamas tai su vienu, tai su kitu, ir galop pasidaro nebeaišku, kur čia sapnas, o kur tikrovė. Ir ar tikrovė egzistuoja nepriklausomai nuo to, kaip mes ją suvokiame?
Ši jau pagal aprašymą nepatiko, bet perskaičiau, tik man kažkokia fantastika pasirodė.  prasčiausia iš trijų skaitytų šio ciklo..

                      ( aistuliaa )

Reklama

Eric-Emmanuel Schmitt „Ponas Ibrahimas ir Korano gėlės“

Dar viena „Neregimybės” ciklo knygelė, skirta islamui.
Trylikmetis Mozė vienišas ir liūdnas. Šilumos jis ieško pas Rojaus gatvės prostitutes. Vaikščiodamas į bakalėjos krautuvę apsipirkti ir šio to nukniaukti, berniukas susidraugauja su jos savininku arabu ponu Ibrahimu, kuris jį vadina Momo. Keistas tas ponas Ibrahimas! Jis valandų valandas nejudėdamas sėdi ant taburetės ir tarsi skaito žmonių mintis. Ponas Ibrahimas visada linksmas ir ramus, nes žino, “kas parašyta jo Korane”, ir iš jo semiasi išminties.
Abu jie gyvena Mėlynojoje gatvėje. Bet išvaizda gali būti apgaulinga: Mėlynoji gatvė visai ne mėlyna. Arabas visai ne arabas. O gyvenimas nebūtinai toks liūdnas ir beviltiškas…
Knygutė patiko, tiesa, ne taip, kaip prieš tai skaityta apie Oskarą. Bet vistiek smagi, liūdna buvo skaityti apie mamos, vėliau – tėčio paliktą berniuką ir paskui smagu apie jį priglaudusį poną Ibrahimą bei jų gražius santykius.

                  ( aistuliaa )

Eric – Emmanuel Schmitt „Oskaras ir ponia Rožė“

Pirmoji „Neregimybės“ ciklo šio autoriaus knyga, simbolizuojanti krikščionybę. Kažkaip knygose nemėgstu tikėjimo dalykų ir tokių knygų vengiu, bet čia nekliuvo ir labai patiko pavaizduotas vėžiu sergančio vaiko santykis su Dievu, jo rašyti laiškai jam. Juose pasakojama apie dvylika Oskaro dienų, neįprastų ir poetiškų, kupinų meilės ir neapykantos. Tos dvylika dienų galbūt bus paskutinės, tačiau per jas jis nugyvena visą savo gyvenimą ir suvokia tai, ką anaiptol ne kiekvienam lemta suvokti…
Knygą skaičiau įkvėpta matyto spektaklio – „Bučiuoju, Oskaras“. Labai labai patiko, suvirpino širdį. būtinai skaitysiu ir likusias 3 šio ciklo knygas.

„Jei domėčiausi, ką mano besmegeniai, neturėčiau laiko domėtis tuo, ką mano protingi žmonės“.

„Reikia skirti dvejopus sopulius, mano mažasis Oskarai, kūno kančią ir dvasios kančią. Kūno kančią privalome ištverti. O dvasios kančia pasirenkame“.

„Įdomiausi klausimai klausimais ir lieka. Juose slypi paslaptis. Prie kiekvieno klausimo reikėtų pridurti „galbūt“. Tik į neįdomius klausimus yra atsakymai“.

„Mėginau paaiškinti tėvams, kad gyvenimas – puiki dovana. Iš pradžių mes ją pervertiname: manom gyvensią amžinai. Paskui tą dovaną nuvertiname, gyvenimas mums atrodo sumautas, pernelyg trumpas, beveik esame pasirengę jį išmesti. Galiausiai suvokiame, jog tai buvo ne dovana, o tik paskolintas daiktas. Tada pradedame stengtis jo nusipelnyti. <…> Juo labiau senstame, juo geresnis turi būti skonis, kad vertintum gyvenimą. Turime pasidaryti subtilūs, meniški. Bet koks kvailys gali džiaugtis gyvenimu būdamas dešimties ar dvidešimties metų, tačiau persiritęs per šimtą, kai jau nebegali nė pakrutėti, turi pasukti smegenis“.

                     ( aistuliaa)