Kate Morton ,,The distant hours’‘ (,,Tolimos valandos“)

Labai patiko. Nors buvo ir siokiu tokiu kabliuku.
Tai istorine drama, kurios siuzeto dalis atitinka realybe ir laikmeti, t.y. realiai egzistuojanti veiksmo vieta, gyventojai ir gal but kai kurie ivykiai yra paimti is kroniku archyvu.
Veiksmas vyksta Kente, Mildenhurst pilyje ir Londone. Romano veiksmas padalintas i dvi tekmes – vienas veiksmas vyksta dabartyje 1992m., o kitas – Antrojo Pasaulinio karo metu 1939-1941m. Pilna mistiko, iki pat paskutiniu puslapiu (iki epilogo) romana gaubia nezinomybes skraiste. Tai seimos drama, su skaudziais isgyvenimais, nusikaltimais, taisyklemis ir savomis paslaptimis.
O viskas prasideda nuo to, kad viena sekmadienio ryta atkeliauja laiskas, kuris pavelavo gerus 50 metu. Motina perskaiciusi ji, labai stipriai susijaudina, o dukrai iskyla klausimas kodel, nes apie savo praeiti mama labai mazai ka pasakojo. Taigi, ji pradeda ieskoti atsakymu i ja kamuojancius klausimus.
Kaip jau sakiau knygoje buvo siokiu tokiu ‘kabliuku’. Dabarties veiksmo linija skaitesi labai idomiai ir greitai. Bet stai praeities linija nelabai. Ypac pradzioje buvo labai sunku isivaziuoti, suprasti seseru veiksmus ir apskritai kas prie ko, bet mazdaug ipusejus knyga viskas pasikeicia i geraja puse. Gal del to, kad jau yra atskleistos kai kurios paslaptys ir smulkmenos.

Vienu zodziu man patinka sios autores romanai del pasirenkamu temu ir kaip jinai rutulioja visa veiksma. Buvo malonu skaityti, nors ir ziauriai nepatogu laikyti (nes knyga stora, virselis kietas, didziulis svoris)

Fatimaallaa

Kate Morton „Rivertono dvaro paslaptis“

Prieš skaitydama „Rivertono dvaro paslaptis“ jau buvau perskaičiusi Kate Morton „Užmirštas sodas“, taigi nuo pat pirmųjų puslapių nuolat norėjosi lyginti šias abi knygas. Iš pradžių man pasirodė, kad šios abi knygos visgi nemažai skiriasi savo stilistika, netgi šiek tiek žanru . Pvz. knygoje „Rivertono dvaro paslaptis“ anotacijoje minėto detektyvo iš pradžų visai neradau, jis išlindo tik knygos pabaigoje (ir pabaiga bei tos detektyvo detalės man buvo netikėtos, gerokai nustebino). Net ir paslapčių knygos pirmojoje pusėje atrodė kur kas mažiau, nei prieš tai skaitytoje paslaptingoje Kate Morton knygoje „Užmirštas sodas“.

„Rivertono dvaro paslaptis“ mane įtraukė ne nuo pat pradžių (galbūt kaltas jau minėtas lyginimas su kita šios autorės knyga, kuri man labai labai patiko). Bet kuo toliau skaičiau, tuo labiau mane knyga įtraukė, ypač susidomėjau persiritus į antrą knygos pusę. O kadangi knyga ne tokia jau plona savo apimtimi (apie 500 psl), malonaus skaitymo užteko. Ir pabaigoje jau buvo sunku nuo jos atsiplėšti.

Knygoje „Rivertono dvaro paslaptis“ autorė įtaigiai perteikia 20 a. pradžios anglų aukštuomenės su savitomis taisyklėmis ir papročiais bei dvaro tarnų gyvenimą. Istorija pasakojama dvaro tarnaitės Greisės lūpomis. Knyga šilta, moteriška, o tuo pačiu ir šiek tiek liūdnoka. Arčiau galo netgi skausminga, tragiška, ypač paskutinieji jos puslapiai. Gražiai ir jausmingai papasakota meilės istorija.

Jei lyginti dvi Kate Morton knygas, galvoju, kad „Užmirštas sodas“ turėtų labiau patikti knygų „Rebeka, „Tryliktoji pasaka“ mėgėjoms ( nes visose trijose buvo labai daug paslapčių bei šiek tiek detektyvo) . O va „Rivertono dvaro paslaptis“ pasirodė labiau angliška senove alsuojanti istorija, esanti arčiau klasikinių kūrinių. Istorija, kurioje nemažą vietą užima meilės linija, o anotacijoje paminėtas detektyvas atsirado tik paskutiniuose knygos puslapiuose. Taigi manau, ji galbūt galėtų būti artimesnė tokių knygų kaip „Džeinė Eir“ar Austen knygų mylėtojoms.

( Ingėnas)