Mary Crow Dog, Richard Erdoes ,,Lakotų moteris“

Tai pirmoji mano perskaityta knyga iš serijos ,,Tikrosios patirtys“. Patirtis yra labai svarbi, labai svarbu tai, ką patyrėme ir užfiksavome, žmogiškajam homo sapiens tai labai pravartu, juk žuvys tai ką pamatė , ar patyrė prisimena tik 40 sekundžių, o žmogus visą gyvenimą. Mary Crow Dog patirtis unikali, nes tokių, kaip ji likę vienetai, o gal jau nelikę. Skaitant knygą supratau, kad Pasaulyje ir daugiau tokių unikalų gali būti- jų patirtis taip pat būtų įdomi- tai senieji išnykstantys žemės gyventojai- indėnai, maoriai, senieji Australijos aborigenai, Amazonės džiunglių gyventojai, lapiai Skandinavijoje. Kuo toliau skaičiau, tuo labiau suvokiai, jog netgi kiekvienas iš mūsų, dar gimęs ir gyvenęs sovietų valdomoje Lietuvoje galėtų pasidalinti savo patirtimi…ir ne tik- skaitant vis neatsikračiau įkyrios minties, kad mūsų lietuvių tauta patyrė tokią pat dalią kaip indėnai Amerikoje- prievarta, tradicijų draudimas, trėmimai į rezervatus (mūsų žmonių trėmimai į Sibirą, nacių getus ir pan.) netgi laikotarpių skirstymai panašūs- seni žmonės bei istorijos vadovėliai skirsto į prieškarį ir pokarį, iki sovietmečio ir po sovietmečio, iki nepriklausomybės ir po nepriklausomybės paskelbimo, tik indėnai skirsto į ,,priešviskinius ir viskinius metus“. Taip taip, mintyse įsivaizduojam indėnus su ilgomis kasomis, margaspalvėmis plunksnomis, kaspinėliais. Deja, knygos pradžioje teks smarkiai nusivilti- vietoj to Mary pasakoja apie nusigėrusius, sanguliaujančius, klijus uostančius indėnus ir jiems padedančius baltuosius, taip sakan padedančius ,,subaltaodėti“ (dar vienas įdomus terminas. Bet vilties spindulėlis yra- pabaigoje papasakojama daugiau tradicinių apeigų, pažiūrų, patenkinančių skaitytojo smalsumą. Bet visą laiką indėnai ,,egzistuoja savo pačių vakuume“. Ir baisu, ir absurdiška skaityti apie nesibaigiančius išgerti viskio butelius, lakstymus pikapais be stabdžių, apie moterų žaginimas, nuolatinius susišaudymus, prievartinius moterų sterilizavimus. Bet Mary sako: ,,Nepykome, nes nežinojome, kad kažkur esama patogesnio, geresnio gyvenimo“, taigi- visiškas vakuumas- gimei ir turi mirti ten, kur buvai- rezervate- už tvoros….
Įdomi man pasirodė detalė, ką indėnai įvardija blogybėmis, kurios privertė byrėti jų gyvenimus. Vienas jų- baltaodžiai privertė indėnus sukurti vadinamąjį ,,šeimos branduolį“– ir ,,siekti sveiko savanaudiškumo, be kurio neįmanoma aukštesnė civilizacija, privalumų“. Įdomu, jog šiuolaikinėje literatūroje tiek daug kalbama apie tą šeimos branduolį, jis aukštinamas, kaip dorovė ir vertybė, o pasirodo tai ne visiems priimtina…Dar viena baltųjų blogybė- maza- skan-skan– laikrodis, ,,tas prakeiktas laikrodis, tas baltojo žmogaus laikas kaip priešingybė indėnų laikui, kuris sutampa su gamtos ritmu. Valgai, kai esi alkanas ir miegi, kai esi pavargęs, o ne tada, kai tau paliepia tas prakeiktas laikrodis“.. Man patiko ši mintis- nemėgstu ir aš tų civilizacijos primestų grafikų, dienotvarkių.
Tačiau didžiausias dėmesys čia skiriamas Amerikos Indėnų Judėjimui, svarbiausiajam mūšiui Wounded Knee, kurio metu gimė ir knygos autorės sūnus Pedro. Tie, kas tikisi, daugiau pažintinio teksto apie indėnų kultūrą, vertybes, gyvenimą- nusivils, nes knygoje to nėra daug, o ir pateikimas, mano nuomone, ne itin išraiškingas. Visgi knyga priverčia susimąstyti apie vienas kitam primetamą valią, prievartą ir viso to atnešamas blogybes- naikindami piktžoles išnaikiname tiek daug ir vertingų dalykų, baisu suvokti, jog kažkam indėnas- gyvas žmogus, gyva tauta, o kažkam tai buvo tik ,,įdomus zoologinis egzempliorius, kuriam reikia surasti vietą kataloge“.
1991 m. „Lakotų moteris“ pelnė Amerikos knygos apdovanojimą. 1994 m. pagal ją buvo sukurtas vaidybinis filmas „Lakota Woman, Siege at Wounded Knee“, kažkodėl nuojauta man sako, jog filmas turėtų būti įdomesnis nei knyga.
Na ir tradiciškai pačių pačiausia citata iš knygos: ,,Privalai į viską žiūrėti širdies akimi, o ne ta, kuri yra tavo kaktoje. Šlubas Briedis“

p.s nežinau, ar daugeliui tai svarbu, bet man patiko knygos formatas, šriftas, viršelyje, kaip supratau, pati Mary- mano akiai, patraukli, charizmatiška moteris, kurioje tarsi gyva kažkokia senoji indėjų dvasia- Moteris Bizonė.

Mano įvertinimas *** iš 5

                                            ( Stiklo karoliukai )

Mary Crow Dog , Richard Erdoes “Lakotų moteris“

Pirkdama sia knyga, as galvojau kad bus rasoma apie graziaja indenu puse- ju paprocius, ritualus, kaip jie is visokiu zoleliu gamina nuovirus, vaistus, kaip aukleja vaikus, apie grazias tradicijas, nors tikejausi ir vargingo gyvenimo, ziaurumu- kaip baltieji blogai su indenais elgiasi, kaip juos engia, netgi zudo ar prievartauja..
Pirma knygos dalis (nors siaip knyga nesusikirstyta i pirma ir antra, bet cia as sau susiskirsciau) – manes visiskai neitikino. Nes radau visai ka kita- indenu kaltinimus baltiesiems del visu savo nelaimiu, kuriu patys ir prisidirba- vagia, musasi, geria, vartoja narkotikus, savo pykti islieja ant baltuju – kaltu ar nekaltu. Visiskai negaila buvo nei vieno. Buvo keista, kad knyga parasyta su rasytojo pagalba, bet vistiek tekstas vietomis nerislus, metomasi nuo dabarties prie ateities ir tt. J. Picoult knygoje Tobulas Paveikslas irgi rasoma apie indenus. Kiek skaiciau – rasytoja domejosi ju gyvenimu tradicijom ir ne is lempos viska sugalvojo. Bet ten indenai – visai kitokie- tvarkingi, su savita kultura, ten pajauciau indenu dvasia. O cia gal mergina – pasakotoja, gyveno netinkamu laiku, kad viska graziai perteikt knygoje. Ji pati pripazista- kad jos, kaip indenes gyvenime, jau nebera tu senuju paprociu, tradiciju.. Va to labiausiai ir truko- tu senu geru laiku, nepaliestu siu laiku civilizacijos. Baisiausiai pasirode tik sterilizacija neatsiklausus.
Antroje dalyje- jau kaip rasoma anotacijoj – gyvas ir turtingas Raudonosios tautos moters liudijimas, supažindinantis mus su Amerikos indėnų kultūra, apeigomis ir paslaptingomis ceremonijomis, šiandien be galo svarbus, norint suprasti, ką ne vieną šimtmetį iš tiesų teko patirti seniesiems Amerikos gyventojams. Rasoma apie judejimus del teisiu ir geresnio gyvenimo.. daug policijos, daug saudymu. Ziaurus gyvenimas toje zemeje, kurioje jie turetu buti gerbiami, saugomi ir mylimi, kaip seniausi sios zemes gyventojai. Skaityti buvo idomu ir tikrai nei vienam psl nenorejau mesti knygos. Gal kaip visada man truko kazkokio jausmo, nes ir tikroje istorijoje galima aprasyti meile ar kazka daugiau nei dokumnetika. Bet… knyga tokia kokia yra, rekomenduoju tikru istoriju megejoms.

(Meskute5)