Haruki Murakami “Avies medžioklė“

Apie trisdešimtmetį vyrą, gyvenusį eilinį, niekuo neišsiskiriantį gyvenimą, ir apie tai, kaip tas gyvenimas pasikeičia, kai jam tenka viską mesti ir iškeliauti ieškoti paslaptingos avies. Tai pati lengviausia mano skaityta Murakami knyga, ir nors nepavadinčiau jos blogiausia, tačiau man ji pasirodė ganėtinai tuščia. Nesakau, kad buvo neįdomi ar nuobodi, bet kažkokių stipresnių jausmų nesukėlė. Perskaičiau ją kažkaip visai abejingai. Nepaisant to, būtinai skaitysiu ir tęsinį, bet vėliau, nes dabar labai vilioja Hemingvėjus su savo “nešiojama“ švente.

katilina

Haruki Murakami “Dansu dansu dansu“

Knyga apie vyrą iš “Avies medžioklės“ po ketverių metų, kai jis bando susirasti vieną anoj knygoj pradingusį veikėją, ir tie ieškojimai suveda jį su įvairiausiais žmonėmis. Įdomu buvo skaityti apie jo naujas pažintis ir draugystes, ir šiokia tokia detektyvinė linija atsirado, bet negalėčiau pasakyti, kad labai labai patiko. O galbūt per daug paskutiniu metu jo knygų skaičiau. Prieš imantis dar vienos, reikės padaryti didesnę pertrauką.

katilina

Haruki Murakami “Kafka pakrantėje“

Iš penkių jo skaitytų knygų šita patiko labiausiai. Gal ir ne visa nuo pradžios iki galo, bet buvo nemažai vietų, kurių skaitymas- vienas didelis malonumas, kai parašyti žodžiai “užkabina“ tiek protą, tiek širdį (nemoku nusakyti to jausmo, bet jis gana retas- per metus pasitaiko vos kelios jį sukeliančios knygos). Aišku, buvo ir pakankamai fantastikos, kurią turbūt nelabai ir mokėčiau paaiškinti, bet ne ji man labiausiai patinka Murakami kūriniuose, o veikėjai, jų pažiūros, mintys, tam tikra sukurta nuotaika, “nukrypimai“ apie muziką, literatūrą, istoriją ir kt. Viso šito buvo užtektinai ir šitoj knygoj.

katilina

Haruki Murakami “Norvegų giria“

Kažko mintys nesidėlioja, tai nieko daug šįkart nerašysiu. Bet knyga tikrai patiko. Visai netrukdė, kad joje nebuvo jokios mistikos ir antgamtinių dalykų, tik paprasta (sąlyginai) istorija apie studentą ir jo santykius su dviem merginom, pilnus įvairiausių problemų.

Dar vienas pastebėjimas- kartais skaitydama pagalvodavau, kad gal paprastai dvidešimtmečiai taip nekalba (nors man jų kalbos dažniausiai buvo labai įdomios). Ir vis skaitydama užmiršdavau, kad knygos veikėjai yra japonai, gyvenantys Japonijoje 7-o dešimtmečio pabaigoj/ 8-o pradžioj. Per daug “nejaponiškos“ man Murakamio knygos, o ypač šita (bent jau pagal mano supratimą ir susidarytą vaizdą iš kitų kūrinių apie Japoniją).

Dabar labai noriu pamatyti filmą.

katilina

Haruki Murakami ,,The elephant vanishes“ (,,Dramblys dingsta“)

Tai apsakymu rinkinys, kuri sudaro 17 apsakymu, kurie pries tau jau buvo publikuojami ivairiuose zurnaluose, tokiuose kaip The New Yorker, Playboy, Story magazine ir pan.
Apsakymai nesiskiria nuo kitu Murakamio kuriniu, ta pati nuotaika, rasymo stilius, destymas, net gi gvildenamos tos pacios temo, tik kad labiau koncentruoti.
Apsakymuose pilna siurrealizmo, praradimo, susinaikinimo, skausmo ir vienatves.
Parasyta labai atvirai, aprasomos situacijos labai gyvenimiskos, tik ju kulminacija ne visada labai yprasta. Tiesa, kai kurios vietos man pasirode kiek per atviros, perdetos nesvankybiu.
Labiausiai patike apsakymai yra: ‘Prisukamas paukstis ir antradienio moteris’, ‘Miegas’, ‘Mazas zalias monstras’, ‘TV zmones’, ‘Tyla’ ir ‘Dramblys dingsta’.
Man tiek si rinktine, tiek kiti sio autoriaus apsakymai patiko. O siaip kam patinka Murakamis, rekomenduoju.

Fatimaallaa

Haruki Murakami “Mylimoji Sputnik“

Jis myli ir geidžia jos, ji myli ir geidžia kitos jos, o kita ji nemyli ir negeidžia nieko. Štai toks beviltiškas meilės trikampis, kuris tęstųsi ilgai ir nuobodžiai, bet atsitinka kai kas nenumatyto (ir truputį iš fantastikos srities).

Pati knygos pradžia man buvo labai įdomi, tiesiog džiūgavau ją skaitydama, bet, deja, tas įdomumas gana greit pradingo. Nesakau, kad tolesnis pasakojimas visiškai nepatiko, tačiau kažkokių stipresnių jausmų nebesukėlė. Ganėtinai liūdna ir pesimistiška knyga, kurioje dominuoja žmogaus vienišumas ir neišsipildę meilės lūkesčiai.

“Kodėl visi turi būti tokie vieniši, pamaniau. Kodėl reikia tapti tokiems vienišiems? Pasaulyje gyvena tiek žmonių, kiekvienas jų jaučia ilgesį, ieško kitų ir vis dėlto nuo jų atsiriboja. Kam? Ar šita planeta sukasi varoma žmonių liūdesio?“

                      ( Katilina )

Haruki Murakami “Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės“

Hadžime, pagrindinis knygos herojus, vaikystėje draugavęs su mergaite Šimamoto, vienintele jam artima siela, niekaip nesugeba jos pamiršti, nors nesimatė nuo dvylikos metų. Jam jau virš trisdešimt, yra vedęs ir turi dvi dukreles, kai Šimamoto netikėtai vėl pasirodo jo gyvenime. Nutrūkusi draugystė atnaujinama, ir Hadžime tenka rinktis- šeimą arba senąją meilę.

Patiko man ši knyga, gana artimas pasirodė pagrindinio veikėjo požiūris į gyvenimą ir pastangas išlikti savimi, noras susigrąžinti laikus, kai “kiekvienas klausomos muzikos garsas, kiekviena skaitomos knygos eilutė įsismelkdavo į kūną“. Autoriaus pasakojimo stilius visai paprastas, bet gražus ir subtilus. Vienoj romano vietoj Šimamoto taip apibūdina Hadžime sukurtą kokteilį- “labai subtilus skonis. Nei saldus, nei kartus. Atrodo, paprastas ir aiškus skonis, bet kažkuo ypatingas“. Aš tokius žodžius pritaikyčiau Murakami rašymo stiliui.

Knyga, kurią skaitydama panorau pasileisti muzikos albumą ir klausytis, klausytis, klausytis.

                   ( Katilina )