Kai būna neskaitadieniai arba norisi tokios knygos, nuo kuris negali atsitraukti, visada imu T. Gerritsen knygą. Ir tikrai žinau, kad perskaitysiu per porą vakarų, nešiosiuosi visur su savimi ir norėsiu dar. T. Gerritsen knygos, kaip McDonaldo maistas. Suvalgai ir po pusvalandžio vėl alkanas.
Knygos autorė – kinė-amerikietė, studijavo mediciną, o būdama motinystės atostogose, pradėjo rašyti knygas. Studijose ir praktikoje įgyta patirtis, padėjo autorei parašyti įtikinamus ir sukrečiančius kriminalinius romanus, kurie pasaulyje jau tapo bestseleriais.
“Mefisto klubas“ – penktoji mano skaityta autorės knyga. Joje toliau tęsiamos dviejų moterų – Ricoli ir Ailz – asmeninio gyvenimo peripetijos ir, žinoma, kraupių žmogžudysčių narpliojimas. Ką jau ką, bet kraują rašytoją mėgsta. Jo netrūksta ir šioje knygoje. Kaip ir kraupių detalių, lavonų aprašinėjimų, medicinos terminų. Patiko man ir pagrindinių veikėjų asmeninio gyvenimo įvedimas į siužetą. Tarsi parodymas, jog kiekviena moteris, kad ir kokį kraupų darbą ji dirbtų, kad ir kokia šalta atrodytų, yra tik moteris, kuri turi teisę įsimylėti uždraustą vaisių, suklysti ir pasielgti neprotingai.
T. Gerritsen knygos man patinka todėl, kad tai nėra šaudo/gaudo ir kas jį nužudė stiliaus knygos. Iš šių knygų galima daug ką sužinoti ir pasimokyti. Pavyzdžiui, “Mefisto klube“ rasite daug religinių žinių, biblijos interpretavimo, šetono simbolikos mūsų istorijoje. Man net buvo įdomu sužinoti apie kriaukles ir jų porūšius. Nustebsite perskaitę apie mistines būtybes ir ką iš tikrųjų veikia “Mefisto klubo“ nariai.
Apskritai, simbolizmo šioje knygoje labai daug. Ir pabaigoje, autorė, leidžia suprasti, jog kartais mes per daug dėmesio skiriame ženklams, per daug sureikšminame įvairius atsitiktinumus. Šaltas protas nugali visada.
Mane žavi autorės sugebėjimas manipuliuoti visa istorija, sukurti mistinę ir tuo pačiu įtemptą aplinką. Aš bijojau, tikrai, kartais skaitydama pasijusdavau labai nejaukiai ir išsigąsdavau kiekvieno traškesio namie.
Rekomenduoju perskaityti šią knygą visiems jos gerbėjams. Po kiekvienos jos knygos, aš visada sau sakau: jau šita tai tikrai geriausia. Po “Mefisto klubas“ pasikartosiu, iš visų penkių, šita tikrai geriausia Bet nepažadu, kad to nepasakysiu ir apie kitas knygas, kadangi dar liko mažiausiai 6 jos neskaitytos knygos.
Dorifore
Be abejo, patiko labai, Tess Gerritsen gerbėjos mane supras.
Ankstyvą žvarbų gruodžio rytą, drengiant tirštai šlapdribai, teismo medicinos ekspertė Mora Ailz vyksta į nusikaltimo vietą moterų vienuolyne. Akivaizdu, kad žmogus, uždaro vienuolyno koplyčioje nužudęs jaunutę vienuolę ir sunkiai sužalojęs pagyvenusią – tikras pamišėlis: kam užkliuvo taikios, nuo pasaulio atsiskyrusios seserys? Bylos tyrimui patekus į aklavietę, detektyvų dėmesys nukrypsta į vyresnę vienuolę, kurios gyvybę stengiasi išgelbėti medikai. Jei pavyktų ją išplėšti iš mirties nagų, ji taptų pagrindine dar vieno, kur kas baisesnio, nusikaltimo liudytoja. 
Laaaaaaaaabai patiko, negalėjau padėti, vis norėjosi skaityti ir skaityti toliau. Nemažai siužeto niuansų jau buvo sutikti ir kitose knygose, tačiau tai nesumažino skaitymo malonumo. Patiko abu aprašomi laikmečiai ir tas dviejų skirtingų laiko periodų (dabarties ir praeities) supynimas. Pašiurpino biškutį gimdymo sąlygos ir daktarų medicininių žinių stoka tais labai senais laikais. Ir, žiauriai, nu iki begalybės nervino vienas policininkas, tiksliau jo personažas. Negalėjau ramiai skaityti jo kvailų sapalionių pro šalį, uch, kaip jis mane nervino. Puikiai susukta istorija, liuks knyga.
Labai patiko. Įtraukė nuo pradžių, visą laiką spėliojau kas yra tas Chirurgas, kokie jo motyvai ir pan., ir nieko neatspėjau. Patiko įtemptas siužetas, nuolatinė intriga, tikroviškai aprašyti siaubo vaizdai. Tik, kaip jau ir minėjau, vienai skaityti naktį būtų buvę nejauku, būčiau taip ir dairiusis per langą- ar gaisrininkų kopėčiom kas neatlipa. Tik vienas dalykas knygos labai užkliuvo, akis badė vertėjos neprofesionalumas, juk nesunku verčiant pasikonsultuoti su medikais, kad normaliai išverstum tam tikras vietas. Nes kai kur prirašius tokių nesąmonių, kad skaitant ir juokinga, ir nelabai. Pvz. kolegom pasakius apie centrinę veninę liniją, daug kas iškart nesuprato išvis kas čia per daiktas. Žodžiu aš už tai, kad jeigu jau verti ir nežinai kaip tas žodis ar frazė turėtų skambėti realybėje, nereiktų rašinėti savo fantazijų, o pasiklausti kažko, kas žino ir parašyti normaliai (čia aš apie visas sritis, ne tik apie mediciną).
Niekuo neypatingas detektyvas su per greitai išsirutuliojusia atomazga ir neįtikinančiais žudynių motyvais. Skaičiau tik tam, kad perskaityti, labiau iš „sportinio intereso“. Arba aš jau atbukau nuo tų detektyvų, arba per daug jų skaičiau, arba tiesiog skaičiau daug geresnių ir labiau įtikinančių psichologiniu atžvilgiu (detaliau išnagrinėta blogiuko psichologija, jo elgesio motyvais), tokių kaip John Katzenbach „Ne tas žmogus“. Šiaip nebuvau ir ypatingai sužavėta perskaičiusi šios autorės knygą „Chirurgas“, todėl ir „Pameistrys“ matyt ypatingų emocijų nesukėlė, nepaisant to, kad knygą perskaičiau vienu prisėdimu, per vieną dieną, bet tas skaitymas buvo toks daugiau įtakotas paprasto smalsumo, kaip šį kartą autorė viską sudėlios, kaip susuks intrigą, kuo pagrįs naujojo žudiko motyvus, kaip ne kaip, juk „Pameistrys“ „Chirurgo“ tęsinys. Tačiau nebuvo to nekantrumo, spirgėjimo „Kas toliau, kas toliau“, aikčiojimo ir abejojimo „Nu jau ne, taip negali būti“. Tiesiog paprastas, ramus skaitymas, sekant įvykius, be jokių aštresnių emocijų. Nebuvo taip, kad nesinorėtų knygą padėti į šalį, kad negalėtum atsitraukti ir su ta knyga visur vaikščiotum, vos ne sumuštinį darydamasi skaitytum. Vietomis neišvengiamai jautėsi tam tikri šabloniškumai, kurie palikdavo nemalonų įspūdį, kaip netyčia sukramtytas pipiras, valgant labai skanų patiekalą. Jokio originalumo, jokio nuostabos jausmo, nieko. Sakau, gal aš atbukau jau nuo tų visų standartinių detektyvų arba ragavau geresnės intrigos, bet ši knyga įspūdžio nepadarė. Tačiau, kam patiko „Chirurgas“, manau patiks ir „Pameistrys“. Man asmeniškai daug labiau patiko tos pačios autorės „Kaulų sodas“, daug daug labiau.
Knygos, knygos, knygos... 