Herta Muller “Šiandien būčiau geriau savęs nepažinusi”

Labai patiko. Po šitiek nenokių atsiliepimų apie jos pirmąją lietuviškai išleistą knygą (žadu ir ją skaityti artimiausiu metu), kiek bijojau net imtis jos. Bet nuo pirmųjų eilučių įtraukė.
Knyga parašyta vienu srautu, pasakojamuoju stiliumi, t.y. jokios tiesioginės kalbos. Pats siužetas šokinėja laike. Praeitis ir dabartis persipina į vieną pratisą atsiminimų srautą.
Sovietmetis. Didmiestis. Moteris važiuoja tramvajumi į tardymą, nes sumaniusi “nutekėti į Vakarus” ir pabėgus nuo sovietinės priespaudos ir kontroliavimo, atsiduoti laimei ir gyvenimui be rūpesčių, ji į siuvamų kostiumų užpakalines kišenes įdėjo po lapelį su savo telefonu ir adresu. Važiuojant ji stebi aplinkinius, stebi miestą, o lyg pro miglą pradeda smelktis prisiminimai, svajonės ir laimės troškimas. Gražiai vaizduojamas moters psichologinis portretas, jos santykiai su aplinkiniais ir artimaisiais. Realistiškai piešiamas praeito amžiaus paskutinis dešimtmetis su savo papilkėjusiais ir niūriais pastatais, piktais ir viskuo nepatenkintais žmonėmis, tuščiomis ir bespalvėmis vitrinomis, pilkais ir vienodais drabužiais, be saiko geriančiais vyrais, tave stebinčiais ir įskundžiančiais kaimynais bei bendradarbiais, bukais ir nesibaigiančiais tardymais policijos nuovadoje…
Pilkas, vienodas gyvenimas su šykščiomis laimės kruopelytėmis.

Fatimaallaa

Herta Muller ,,Amo sūpuoklės”

Žinokit, visai nepatiko, vos vos pabaigiau, taip sakant – prisiverčiau. Visai ne mano knyga . Kodėl? Pirma: erzino pasakojimo stilius. Elegiškumas ir lyriškumas man atrodė mediniai, na vietomis tai tikrai. Gal jei originalo kalba perskaičius… Tai va, nors ir mėgstu gražų žodį ir metaforas, bet “Ame…” man tai neįtiko, mat žodžiai buvo nepaveikūs, kaip į sieną atsimušę. Antra: istorija. Aha, nelabai mėgstu apie lagerius skaityti… Knygos, žinoma, nenuvertinu, kadangi pliusą jai dedu už gerus migdomuosius, kai perskaičius porą psl. prieš miegą ir be lopšinės apsieidavai.

Biancca