John Steinbeck “Mūsų nerimo žiema”

Gražus pavadinimas, knyga irgi tokia – tipiškas klasikinis amerikiečių romanas. Daug herojaus abejonių dėl savo padėties visuomenėje, noro ją pasigerinti, bet ne todėl kad pačiam reikia, o todėl kad “kiti verčia”. Nežinau ar dar kas tokia motyvacija tiki… O paskui sąžinės graužatis, išdavus savo moralinius principus.
Erzino pagrindinis herojus, erzino tiesioginė veikėjų kalba, tokia nenatūrali, “žmonės taip nekalba”, sakyčiau.
Tačiau, kaip ir visa (beveik visa) klasika – perskaičius nepalieka jausmo, kad veltui laiką gaišai. Gerai parašyta, lengvai ir greit skaitoma knyga, yra įdomių minčių.
Norėčiau perskaityti Steinbecko geriausius romanus – “Rūstybės kekės” ar “Apie peles ir žmones”. O šito – “Mūsų nerimo žiema” – negaliu smarkiai rekomenduoti, bent jau nesitikėkite jos puslapiuose sutikti šedevro.

caralaite

John Steinbeck “Tortiljų kvartalas”

Apie grupelę draugų, gyvenusių nedideliam Kalifornijos miestely po 1-ojo Pasaulinio karo. Visi jie benamiai, bedarbiai, labiau už viską mėgstantys išgerti- žodžiu, patys tikriausi valkatos. Ir kai vienas jų paveldi du mirusio dėdės namus, visa chebra viens po kito apsigyvena kartu, ieškosi maisto ir gėrimo, apkalba pažįstamus, pasakoja istorijas ir retkarčiais patiria vieną kitą nuotykį. Knyga savo turiniu labai primena Bukovskio kūrinius, tačiau skiriasi tuo, kad parašyta labai gražiai, t.y. be jokių keiksmažodžių ir kitų nešvankybių. Nors knygos herojai geria, vagiliauja, mušasi, apgaudinėja ir nevengia moterų, tačiau visiems šiems “darbams” aprašyti autorius parinkęs tokius žodžius, kad skaitant viskas atrodo daug šviesiau, lengviau ir nekalčiau. Net jei ir nesinori smarkiai juoktis, vis tiek aprašomi dalykai kelia šypseną, o veikėjai atrodo gana simpatiški. Žinoma, už visos tos ironijos ir humoro slypi sudėtingos problemos, tačiau jų skaitant beveik nesijaučia.

katilina