Donya Al – Nahi “Dykumos angelas”

Nepatiko, parašyta mėgėjiškai, stilius primityvus, ir kas keli puslapiai vis kartojamas tas pats teiginys, kad vaikai privalo augti su motinomis. Jei pradžioje dar nepastebi to, bet vėliau tai pradeda erzinti, nes ir be tų pačių teiginių kartojimo buvo galima apsieiti. Toks jausmas, kad nebuvo apie ką rašyti, o reikėjo kažką prikurti. Buvo įdomios tik tos vietos, kur pasakojama apie misijas, kurių metu buvo atgaunami tėvų pavogti vaikai. Deja, nebuvo tų aprašymų labai daug. Ir didesniąją knygos dalį sudarė pačios autorės biografija, kuri visiškai buvo neįdomi. Skaitai ir galvoji ar ta moteris apskritai supranta apie ką ji čia tauška ar jai atrodo, kad visi tie jos “nuotykiai” nušviečia ją kitokioje šviesoje ie kitiems yra labai įdomūs. Man ji pasirodė tuščiagarbė, išlepinta ir tuščia. Čia porą ištraukėlių iš jos gyvenimo aprašymo

Teo iš karto mane įsimylėjo. Ką galiu pasakyti? Buvau graži, o vyrai lengvai įsimyli jaunas ir gražiais. Tokie jau tie žmonės. Mes įsimylime ir tuokiamės dėl akimirksnio užgaidų, o paskui viskas apsiverčia aukštyn kojom.”

“Tačiau taip pat greitai, kaip įsimylėjau Teo, supratau, kad nustojau jį mylėti, vos apsikeitėme įžadais ir mūsų bendras gyvenimas įgijo formą.”

Ir tokiu panašiu stiliumi parašyta visa knyga. Aš suprantu ir gerbiu tą moterį už tai ką ji darė ir padėjo į neviltį puolusioms motinoms, bet vis tiek tokios raštliavos yra pati paprasčiausia makulatūra.

fatimaallaa

William Somerset Maugham ,,Dažytas vualis‘‘

Labai ilgai kaupiausi šiam atsiliepimui, nes šis rašytojas (ši knyga antroji, kurią perskaičiau) užgriebė mano sielos kampelį. Bet apie viską iš pradžių.
Mano miesto viešojoje bibliotekoje, lentynos viršuje nuorodą į Viljamo Somerseto Moemo knygas- pačiame kampe pamačiau knygą apie kurią buvo daug kalbėta ir negailėta pagyrų. Plonutė, vos 215 puslapių, paprastu šviesiu viršeliu. Mano rankos ją paėmė ir parnešė namo. Atsivertus teko nuvalyti voratinkliu aptrauktus puslapius. Gaila, kad dabar, atsiradus elektroninei knygų registracijai nebegali sužinoti, kiek žmonių skaitė šią knygą, anksčiau, pamenu, aš išstudijuodavau tą priklijuotą lapelį, nes būdavo įdomu. Tebėra šis lapelis ir šioje knygoje- paskutinis įrašas darytas 1999. Matyt, ilgą laiką, knygos puslapius naršė tik voras, aptraukęs ją savo tinklu….

Atrodytų, jog knyga apie nieką, bet tuo pačiu ir apie gilius, prasmingus dalykus. Viskas paprasta: meilės trikampis, kuris išaiškėja, ultimatumas, kuris priimamas, jausmai, kurie paslėpti ir likimas, kuris visada negailestingas. Ramus, įtaigus autoriaus stilius, tonas, ar dar kaip pavadinus, veda skaitytoją nuo pat Anglijos teisėjo šeimos namų iki Honkongo valstiečių trobelių. Taip taip, atrodytų, kur toli gali mus nuvesti ši plona, neišvaizdi knygelė, tačiau joje nemažai egzotikos. Egzotikos, jei, pajungę vaizduotės galias, įsileisite ją, nes piešiami vaizdai ir peizažai nėra labai ryškūs ir aiškūs. Tiesiog, mano manymu, jie neakcentuojami. Koncentruojamasi į istorijos pasakojimą. Pats autorius knygos pratarmėje pažymi, jog ,,tai venintelis romanas, kurį parašiau pastūmėtas ne personažo charakterio, o istorijos […] charakteriai buvo parinkti taip, kad derintųsi prie istorijos, kurią aš nuosekliai išplėtojau.”

Visai atsitiktinai išgirdau, jog šio autoriaus knygos motyvais 2006 metais pastatytas to paties pavadinimo filmas Tad, pasisėmusi puikių, pakylėtų minčių, sėdau pasižiūrėti ekranizacijos. Pastebėjau, jos dažnai būna, kad perskaičius knygą, filmo žiūrėti nesinori. Tačiau šįsyk taip nenutiko. Atvirkščiai, amn pasirodė, jog knyga + filmas, puikus, vienas kitą papildantis derinys. Filmo spalvos, vaizdai, muzika, personažai tiesiog keri. Jeigu knygoje autorius šykšti įspūdingų vaizdų, filmas pilnas sodrių, ūkanotų peizažų, kartais tokie realistiški, jog atrodo, kad į kambarį, kuriame žiūrėjau, nusileido Honkongo drėgmė. Tiesa, filmas ir lieka filmu, nes jame pasigedau vidinių personažų monologų: vienuolyno motinėlės, Kiti, Valterio, tačiau tai nesvarbu, jeigu skaitei knygą. Taigi, kaip ir minėjau- knyga ir filmas vienas kitą papildo. Reiktų padėkoti režisieriui ir kitiems kino kūrėjams, kad ,,neužkibo” ant meilės kabliuko ir nepavertė filmo eiliniu holiBudiniu muilu. Juk labai lengva buvo akcentuoti meilės istoriją ir viską nudažyti glamūriniais tonais. To nenutiko ir aš džiaugiuosi. Patiko kartais netradicinis kameros filmavimo kampas: pvz mirusio elgetos vaizdas iš apačios, besibraunančių kareivių ir valstiečių kepurės iš viršaus, kameros pritraukiamos arti veikėjų veidų, taip, kad matosi veido nelygumai, raukšlės. Nėra to netikro blizgesio. Atrodo, tarsi prieš tave paprasti žmonės nepaprastoje situacijoje. Beveik kaip mes.

Muzika. Muzika, kažkas nepaprasto. Puiki vaizdų ir garsų harmonija, kurią padėjo sukurti Eric Satie kurti garsai- Gnosienne 1. Pasiklausykit, kažkas nepaprasto, tragiško, lemtingo, kaip ir pats filmas.

Filmo pabaiga nustebino, jau vien tuo, kad Moemas to nerašė. Reiškia- tai filmo kūrėjų fantazijos vaisius. Bet nepykstu ant jų už tai, nes pabaiga mane puikiai nuteikė, nuramino viduje: uždaręs duris, Dievas atidaro langą….. Žiūrėjau į nueinančios Kitės gėlėtą suknelę ir pagalvojau: gyvenimas margas, niekada negali žinoti, kas nutiks ….. įdomu, ar pats autorius galvojo apie tokią pabaigą

Pats Somersetas yra pasakęs ,,I have never pretended to be anything but a story teller. It has amused me to tell stories and I have told a great many” ir aš tik noriu padėkoti jam, kad jis mums, skaitytojams suteikė tiek daug gerų, gražių akimirkų: minčių ir vaizdų, pasakodamas savo istorijas.

Citatos:
,,Vienas kelias tėra laimėti širdis,- tai pačiam pasidaryti panašiam į tuos, kurių meilės trokšti”
,,Ramybės negalima rasti nei malonumuose, nei pasaulyje, nei vienuolyne, vien savo pačios sieloje.”
,,Viena, kas tikrai vertinga- tai pareigos meilė. Kai meilė ir pareiga sutaps, tai malonė bus su jumis ir jūs būsite tokia laiminga, kad negalit nė įsivaizduoti”

Vertinimas- visiškas 10. žinokit, paskaičiusi knygą pasijutau tarsi atradusi perliuką, pažiūrėjusi filmą, pajutau, kad tas perliukas tapo dar brangesniu- pajutau harmoniją, pasitenkinimą, kaip pajaučia visi, kai nutinka kažkas gero ir gražaus. Rekomenduoju . ir … nepatingėkit perskaityti knygos, neapsiribokit tik filmu…mano nuomone, tai retas derinys, kai viskas tarpusavyje labai dera

stikliukė

J.A. Lindqvist “Įsileisk mane”

Labai patiko, visai kitokia istorija apie vampyrus, daug tamsesne negu siuo metu populiarios knygos apie juos (pvz. “Saulelydzio” saga). Knygoje vaizduojami dvylikamecio Oskaro santykiai su keistaja mergaite Eli, gyvenancia tame paciame name bei jo konfliktas su aplinkiniais. “Isileisk mane” – ne tik mistiska istorija apie vampyrus, bet tai ir kurinys, atskleidziantis tamsiaja visuomenes puse (alkoholio liunas, nors kurinyje jis ir nera labai gilus, taciau vis tiek yra, bei jaunimo inikimas i narkotikus).
Is tiesu si knyga mane labai dziugiai nustebino, is jos daug nesitikejau, nes apie vampyrus jau daug prirasyta ir atrodo, ka ten naujo gali rasti. Taciau si knyga visai kitokia. Tikrai rekomenduoju

“Bet as sirdyje noriu buti vaikas,
Nes vaikai priklauso Dievo karalystei”

“Eli uzdejo pirsta ant moters arterijos, pirsto pagalvele juto jos plazdancia paukscio sirdele”.

Ebru

Arnon Grunberg “Fantomo skausmas”

Vyras pasakoja apie savo gyvenimą- praeitį, pažintį su žmona, jį išgarsinusią knygą, sąlyginai laimingus pirmus bendrus metus ir dabartį su meilužėmis, ginčais šeimoje ir didžiuliu kalnu skolų, kurių niekaip neįstengia susimokėti, nes išlaidos taip pat nemažėja, o naujos knygos parašyti nepavyksta. Pradžia atrodė visai nebloga, per vidurį buvo man ir pabodę, o į galą vėl pasidarė įdomiau. Labiausiai turbūt kliudė tai, kad visai nedomino, kas atsitiks pagrindiniam herojui, tai ir skaityti didelės paskatos nebuvo. O knygą gelbėjo tai, kad ji parašyta su humoru ir ironija (nors vis tiek ganėtinai liūdna).

“Kai kurie žmonės nustemba išgirdę, kad kiekvienas žmogiškas ryšys gali būti paaiškintas kaip sandoris, kuriuo kai kas nuperkama, o kai kas parduodama. Jeigu kam nors apskritai galima pritaikyti ekonomikos dėsnius, tai emocijoms.”

katilina

Stefan Whilde ,,Zaratustra kalba makaronams“

Jau seniai nejaučiau tokio pasitenkinimo perskaičius knyga. Gerą porciją visko:

sarkazmo? – per akis,

visus stereotipus griaunančių minčių ir idėjų? – apstu,

argumentų svarumas? – vietomis nenuginčijamas,

šokiruojanti?
– vietomis teko pripažinti, kad ir man sunku atsisakyti kitų primestų stereotipų ir pradėti mastyti pačiai, o ne būti kažkieno verčiamai mastyti,

stipri? – nenuginčijamai,

sunki?
– įkandama kiekvienam,

suprantama?
– lengvai,

kam gali patikti?
– tam kas linkęs maištauti ir tam kam nenusispjaut;

ar verta dėmesio?
– manau kiekviena idėja verta dėmesio, jei ji dar ir įžvalgi ir pagrįsta,

ar būtina prieš tai perskaityti F.Nietzsche “Štai taip Zaratustra kalbėjo”?
– nebūtina, bet tikrai nepakenktų bendram išsilavinimui,

kas tai per knyga?
– tai savotiškas filosofinis epas, kuriame prikamšyta gana nemažai visko.

“Kiekvienas individas gimsta su sava morale, sava etika ir pats sau yra įstatymų leidėjas.Leiskite jam gyventi klausantis širdies ir jis darys stebuklus.”

fatimaallaa

Ugo Riccarelli “Tobulas skausmas”

Romano siužetas daugiasluoksnis. Du pasauliniai karai, ispaniškojo gripo siautėjimas, anarchistų kova ir utopistų svajonės. Įsisukęs netikėtų įvykių sūkurys kūrinio veikėjus iš Toskanos gena į Šveicariją, Prancūzijos pietus, Milaną, Braziliją ir pagaliau į Rytus. Taip išgyvenama visa tragiška XX amžiaus Italijos istorija. Šis pasakojimas – realistinis ir fantastiškas, epinis ir buitinis – tai plati dviejų šeimų gyvenimo freska, saga apie amžinas svajones, gyvenimo vaiduoklius ir šmėklas: meilę, neapykantą, išdavystę, susitaikymą ir viltį…

Knyga puiki,bet tokia liūdna…tragiška…Pavadinimas atitinka knygos turinį.Jei tik išlįsdavo koks vilties spindulėlis,tuoj ir užgesdavo.Nors netrūko karo žiaurumų,skausmo,nenusivyliau,dar ilgai galvojau apie ją.Kol skaičiau,tas dienas lyg apdujus vaikščiojau,taip liūdna…Labai gražūs sakiniai,palyginimai,žodžiu,puiki epinė saga.Kažkuo priminė Markesą,Allendės “Dvasių namus”.
Rekomenduoju,bet tos,kurios mėgsta linksmesnes knygas,neskaitykit,nes skausmo joje tikrai netrūksta.

…gyvenimas – tai visuma akimirkų,kurių mes niekada ir nė karto neįstengiame suvaldyti,kad jos bėga,pralenkia mus neįspėjusios,vėl sugrįžta ir šaiposi iš tų,kurie bando apgauti skausmą,užpildydami savo širdį debesimis ir dangumi.

eliss

Gabija Grušaitė “Neišsipildymas”

Knyga tikrai patiko. Nors pradėjus skaityti atrodė, kad bus dar vienas romanas apie nieką, filosofavimai be jokios prasmės, kai pagaliau įsivažiavau, nuomonė visiškai pasikeitė. Knygos centre- jauna lietuvaitė Rugilė, jos ne visai standartinis gyvenimas, ne visai standartinis mąstymas ir ne visai standartiniai santykiai. Ji gyvena Paryžiuje, Barselonoje, Londone. Dažnai prisimena gimtąjį Vilnių. Apie Lietuvą ir lietuvius turi savo aiškią, nebūtinai teigiamą nuomonę, tačiau išsako ją be jokio pykčio ar paniekos (kas gana būdinga kai kuriems mūsų tautiečiams, pvz. Užkalniui ). Ji nėra laiminga, kaip ir dauguma esančių aplink ją, tačiau ir jai pasitaiko gražių ir pakilių akimirkų.

Iš tikrųjų nei knygos siužetas, nei jos veikėjai nėra kažkas naujo literatūroje. Panašių pavyzdžių galima rasti nemažai. Bet man patiko pati knygos atmosfera, ganėtinai liūdna, melancholiška, tačiau ne visai beviltiška. Stebino rašytojos (kuri gimusi 1987 m.) išprusimas, daugelio skirtingų dalykų išmanymas (net nesu tikra, ar supratau visas jos aliuzijas). Labiausiai patiko knygos kalba. Graži, švari, vaizdinga, o kartu ir šiuolaikiška. Žodžiu, mergina tikrai talentinga, ir tikiuosi, kad dar ne vieną knygą parašys ateityje.

Pabaigai keletas gražių ištraukėlių:

“Pasiėmusi pintinėlę keliaudavau į turgų ir grįžusi užsiimdavau virtuvės alchemija. Iš pradžių mano aistrą gaminti skatino noras stebinti, vėliau visa tai virto praktine magija ir kartais atrodė, kad groju cinamonu ir grietinėle, kad improvizuoju įpylusi šaukštą baltojo vyno, kad pipirai ir obuoliai sudaro akordą, o kalendros išbaigia harmoniją”.

“Žmonės išgyvena skausmą, nes alkis numarina jų sugebėjimą jausti netektį. Tik dabar supratau, kad alkis ir troškulys suklijuoja skilusias sielas ir uždega žvėrišką ugnį, kuri veda per holokausto stovyklas, per pilietinius karus, per išpardavimus Oksfordo gatvėje. Gyventi užsimanai tik tuomet, kai nebegalvoji, ar verta, o sukandęs dantis ieškai vandens atsigerti griuvėsiuose, kurie anksčiau buvo tavo gyvenimas”.

             ( Katilina )

Previous Older Entries