Jean-Christophe Grange “Miserere”

Gerai net nežinau, ką pasakyti. Patiko man, bet be “labai”. Vietomis gana smarkiai įtraukdavo, bet kelis kartus buvo ir truputį atsibodusi. Tikrai nebuvo taip, kad skaityčiau ir negalėčiau paleisti iš rankų, kaip kad įsivaizdavau. Gali būti, kad per greit ją perskaičiau. O galbūt per daug panašių detektyvų- trilerių jau esu skaičiusi, nes beveik nieko naujo šitoj knygoj neradau (išskyrus keletą dalykų). Ir šiaip kažkodėl labai nemėgstu knygų apie panašias “organizacijas”, bet čia jau subjektyvus dalykas.

Tik nepamanykit, kad prastai apie knygą atsiliepiu- tikrai ne. Labai nebloga tokio žanro knyga, ir nesigailiu, kad skaičiau, bet jei būčiau pirkusi už visą kainą (50 litų), tai būtų šiek tiek pikta.

( katilina )

Jean-Christophe Grange “Akmenų sinodas”

Knygos nugarėlėje pateiktas aprašymas: “Kai žavi trisdešimtmetė paryžietė mokslininkė Diana Tiberž Tailande įsisūnija berniuką, ji nė nenumano, kokie košmarai jos laukia. Kraupi autoavarija, kiti paslaptingi įvykiai, keistos ir žiaurios žmogžudystės. Tiesos paieškos ją nuveda į Mongolijos taigą, pas šamanus. Į akmenų sinodą. Atsiveria siaubinga Atominio centro praeitis… Žmogaus ir gamtos dvasios vienis. Kokį vaidmenį tame siaubingame chaose vaidina jos įsūnis?”.

Perskaičiau beveik vienu prisėdimu, patiko, bet turiu porą priekaištų. Nors iš kitos pusės tie du dalykai man užkliūva visose tokio pobūdžio knygose, todėl užkliuvo ir šioje.

Pirmas dalykas: mane dažnai stebina ir neįtikina to paprasto žmogaus ryžtas ir bebaimingumas, aklai puolant narplioti kokio nors nusikaltimo paslaptis. Staiga tarsi prisiimamas policininko ar detektyvo vaidmuo, be jokių abejonių ar pasišlykštėjimo pačiu nusikaltimu, pamatytais žudynių vaizdais. Kažkaip stebuklingai tas eilinis žmogus, ramiai gyvenęs savo gyvenimą, tokių baisumų akivaizdoje niekada nepasimeta ir staiga tampa drąsiu, ryžtingu ir šaltai mąstančiu tyrėju. Tai man jau pradeda atrodyti kiek dirbtina ir nenatūralu. O ypač šioje knygoje labai užkliuvo tas faktas, kadangi pagrindinė veikėja ir buvo būtent ta, kuri viską narpliojo, nors logiškai tai turėtų daryti policininkai/detektyvai, tačiau jiems šioje knygoje skirtas vos ne antraplanis vaidmuo. Kai kuriose vietose ta Diana savo ryžtu ir veiksmais jau man labai netgi priminė A. Jolie kuriamus personažus veiksmo filmuose.

Antras dalykas: nu kodėl tokio pobūdžio knygose/filmuose visada pabaigoje, geriečiams atsidūrus akistatoje su blogiečiais, kurie laiko nutaikę ginklus į geriečius, visas veiksmas vyksta principu: “Nu davai papasakokit kodėl jūs taip elgėtės, kodėl žudėte, kas į tai įsivėlęs, kodėl įsivėlęs, kad galėčiau numirti ramia sąžine, viską žinodamas (-a)”. Vėlgi, man jau tai kvepia banalumu ir šablonais. Dar gal būtų ir pusė velnio, tačiau netgi frazės/klausimai pasirenkami labai standartiniai, kas man iš karto sukelia tokią reakciją “Ei, nu negi nebuvo galima sugalvoti ką nors geriau”. Tai tas užkliuvo abiejuose skaitytose Grange knygose (“Purpurinės upės” ir “Akmenų sinodas”). Gali tie blogiukai ir be papildomų klausimų galėtų lieti savo dūšią ir visas savo užmačias, kokio psichopato pasąmonės srauto principu.

Ir dar mažučiukas trukūmiukas, kuris man kėlė nuobodulį, tai detalus vardijimas visų gatvių, aikščių, pro kuriuos pravažiuodavo koks nors veikėjas, pakeliui į galutinį tikslą. Iš kitos pusės, kokiam prancūzui manau būtų tikrai įdomu sekti tuos maršrutus, o man, tūlai lietuvei, nebuvusiai Paryžiuje, nežinančiai ir neįsivaizduojančiai tų visų gatvių, tie aprašymai buvo nuobodoki. Bet kai veiksmas persikėlė į Rusiją, Maskvą, kai pradėta minėti Raudonoji aikštė, girdėtos gatvės, tai jau iš karto pasidarė įdomu, nes tai pažįstama, labiau gal artima, nors Rusijoje gi taip pat nesu buvusi. Todėl šis pastebėjimas manau labai subjektyvus. Man Paryžiaus gatvių aprašymas kėlė nuobodulį, o kitam galbūt netgi labai įdomu būtų sekti aprašomą maršrutą.

Žodžiu, prisikabinti šį kartą buvo prie ko, tačiau nepaisant visko turiu nulenkti galvą prieš Grange, nes ką jau ką, o vieną dalyką jis tikrai moka idealiai: sukurti intrigą, įtampą ir išlaikyti ją iki pat knygos pabaigos, viską vystant palaipsniui, ir dar pabaigoje pateikiant keletą netikėtų siurprizų. Skaitydama paskutinius puslapius tik ir aikčiojau “Nu ne, negali būti, kad ir tas žmogus įsivėlęs; negali būti, kad jis/ji galėjo taip baisiai pasielgti”. Kad ir kokius priekaištus išsakiau šiai knygai, tačiau skaityti buvo tikrai įdomu, nesinorėjo padėti jos į šalį, kol nebus atskleistos visos paslaptys. Ir tie šamanai su savo burtais man nemaišė, nes tikiu, kad yra pasaulyje dalykų, kurių mes nesuprantame, nežinome arba tiesiog bijome pripažinti, suvokti. Skaitysiu tikrai ir kitas Grange knygas, nes šis rašytojas tikrai moka pagriebti skaitytoją už rankos ir nebepaleisti iki pat knygos pabaigos.

                   ( Sielos Sparnai )

Jean-Christophe Grange “Purpurinės upės”

Tikrai geras detektyvinis trileriukas, dedu Grange riebų pliusiuką. Sunku rašyti atsiliepimą apie tokio pobūdžio knygą neatskleidžiant tam tikrų įvykių ar istorijos niuansų, kad kitam skaitytojui nebūtų sugadintas skaitymo malonumas. Todėl pasakysiu tik tiek, kad visko jame užtenka – ir veiksmo, ir intrigos, veiksmas išvystytas palaipsniui, su vis didėjančia įtampa. Nerėžė akies jokios banalybės, viskas kažkaip tiko ir buvo savo vietose. Patiko dviejų pagrindinių policininkų sukurti charakteriai ir personažai – ne avinėliai, ne didvyriai, kiekvienas su savo demonais ir pakankamai sunkiais charakteriais, žmogiški, tikri, žiaurios jų darbo realybės aplamdyti vyrai. Tikrai gera knyga. Noriu dar Grange.

                 ( Sielos Sparnai )