Colleen McCullough “Angelėlis”

Nugi ir nepatiko, niekas – nei rašymo stilius, nei pati istorija, nei veikėjai, nei istorijos atomazga. Viskas man kažkaip pernelyg paprastai, banalokai parašyta ir papasakota. Vietomis lyg ir buvo taiklesnių pastebėjimų apie vyrus, meilę, moters ir vyro santykius, bet tų pastebėjimų buvo per mažai, kad išgelbėtų knygą mano akyse. Pabaigiau, graužtuko nepalikau, bet tik tiek.

Sielos Sparnai

Colleen McCullough ,,Prisilietimas”

Puse knygos įveikiau ir daugiau nutariau nebesikankinti….. Pastarosios trys skaitytos McCullough knygos (Timas, Angelėlis, Užsimerk atsimerk) buvo labai neįdomios, net nepriminė pirmųjų dviejų (Erškėčių paukščiai ir Morgano kelias), kurios tarp mano mylimiausiųjų. Paėmiau Prsisilietimą į rankas norėdama gražių jausmų, įspūdžių, tačiau tas informacijos gausumas mane pribloškė, blogąja prasme. Toks jausmas, kas prirašyta tik tam, kad nustebintum, bet ne viskas reikalinga- bent trečdalį siužeto išmesčiau nedelsiant. Skaitant neapleido jausmas, kad ir su vertimu kažkas negerai- sakinių konstrukcijos keistos, pastraipos kartais kažkokios išbalškytos.
Maniau, kad šia knyga ,,reabilituosiu” autorę savo akyse, bet manau, kad ,,geras aktorius supranta, kada garbingai pasitraukti nuo scenos”- gal ir Colleen McCullough reiktų apie tai pagalvoti……beje, mačiau, jog mūsų leidyklos siūlo naują šios autorės knygą…..bet tikriausiai ,,pasuosiu”- jau bijau imti ir nusivilti….o namie dar turiu Pirmasis Romoje ir Žolynų vainiką …..

stikliukė

Colleen McCullough ,,Nepadori aistra”

Savotiška knyga. Iš tų, kurių nei pavadinimas, nei viršelis nei kiek neatitinka turinio. Visiškai nežinai, ko gali tikėtis. Sudomino anotacija: karo pabaiga, karo ligoninės psichikos ligų skyrius prieš pat demobilizaciją. Su ligoniais likusi viena sesuo Lengtri. Ir pagaliau vienu ar kitu keliu į skyrių patekę ligoniai: šeši pačių įvairiausių likimų kariai.

Knygą tiesiog norėčiau pagirti, ji mane paprasčiausiai nustebino. Gal todėl, kad nesu skaičiusi kitų, naujesnių McCullough knygų. Sunku net suvokti, koks šis romanas, gal meilės, bet taip giliai pavaizduoti visi veikėjai, jų būsenos. Dar nustebino ir įvykiai, kuriuos sunkiai būčiau susiejusi su knygos pavadinimu. Nors pati romano tema sena kaip pasaulis.

Kurią kepurę dėvėti: meilės ar pareigos? – klausė ji pati savęs, sunkiau nei bet kada lipdama laiptais į verandą šalia savo kabineto. (psl. 233).

               ( Skaitanti )

Colleen Mccullough “Uzsimerk atsimerk”

dabar galiu drasiai nubraukti tuos savo pasakytus “uzteks man to purvo”. Isitikinau pati sau, kad vis tik man svarbu ne tema, o kaip ji atskleista, koks pasakojimo, rasymo stilius ir pan. Juk tema tai tipiska, banali, stereotipine, girdeta/ matyta ne karta, labai panasi i Grange Miserere, kuri taip menkai teitrauke. Tuo tarpu Uzsimerk atsimerk taip uzkabino, kad negalejau padeti i sali, kol visos neperskaiciau. Megstu as sia rasytoja, ka ji berasytu. Nakti pabaigiau, tai is tikro net nejauku buvo tu baisybiu prisiskaicius, o dar pabaiga tokia… Iki ryto visokie nesamoningi siaubai sapnavosi.

                       ( Masako )

Colleen McCullough “Per daug žmogžudysčių”

Knyga ir patiko ir ne. Perskaičiau lengvai,bet…Kuo toliau skaiciau ,tuo labiau isitikinau,kad siai autorei detektyvai nelbai sekasi rašyti (mano nuomone). Atrodo ir intriga yra,ir susukta viskas,na bet pats dėstymas,pasakojimas,na toks monotoniškas,veiksmo mažai..kažkaip keistai ten viskas,atrodo,kad tuos nusikaltėlius iš vakaro susapnuoja,ryte sugauna.Na bet gal čia tik man šitaip atrodo

              ( Creed )