Joanne Harris “Penki ketvirčiai apelsino”

Sunku taip iš karto po knygos užbaigimo dėlioti mintis, bet žinau, jei dabar neparašysiu bent kažką, tai vėliau galiu iš vis nieko nebeparašyt. Trumpai – patiko. Savotiškai gal netgi kažkiek pakratė, ne tai, kad sukrėtė ar pribloškė, bet būtent pakratė. Tas žmonių žiaurumas ir skubėjimas teisti, vadovaujantis kažkokiomis paviršutinėmis prielaidomis ir išvadomis, mane kaskart pašiurpina. Vaikai, vargšiukai mažučiukai naivuoliukai vaikai…gaila man jų, kiekvieną kartą papuolančių į labai nevaikiškas situacijas. Nors kartais tas jų žiaurumas atrodydavo ne toks jau ir vaikiškas. Nors, iš kitos pusės, gal kaip tik netgi labai vaikiškas, sąlygotas dūšios skausmo, mamos meilės, artumo, švelnumo, apkabinimo trūkumo. Savo keistumu, šiurkštumu, šaltumu jų motina man kėlė asociacijas su Wassmo Dina. Menkas malonumas turėti tokią mamą, negauti būtinos dozės to mamiško lipšnumo, dėmesio. Vien tik pyktis, priekabės, šaukimas, šaltumas ir kažkoks atsiribojimas. Negalėčiau net tiksliai pasakyti apie ką ši knyga, kiekvienam turbūt apie skirtingus dalykus. Man ji apie vaikus, tokius laukinukus susivėlusiais plaukais, paliktus savo valiai, priimančius sprendimus, sąlygotus vaikiško smalsumo, užsispyrimo ir maksimalizmo. Knyga ir apie draugystę, ir apie pirmą vaikišką meilę, apie pavydo jausmą, apie netektis, apie atradimus. Vėlgi, tiesiog knyga apie gyvenimą, nelengva gyvenimą.

Sielos Sparnai

Joanne Harris ,,Džentelmenai ir žaidėjai”

Labai patiko ši knyga, senai norėjau perskaityti ką nors va apie tokią privačią mokyklą, jos intrigėles, ir filmai tokie man patinka. Nu bet apsuko mane aplink pirštą tai ojojoj kaip lengvai vis ta istorija, užliūliavo smegenis ir nukreipė mintis truputuką ne ta linkme narpliojant visą intrigą. Tai kai galų gale paaiškėjo kas tas konkretus asmuo, net ant visos trobos nusistebėjau “Nu jau ne, negali būti”. Ir būtent nuo to momento tada viskas susimaišė galvoje ir susipynė visi jausmai, tos istorijos, elgesio motyvų vertinimas. Tiesa pasakius ir dabar vis dar liko ta maišalynė, nes man nesuvokiama kaip galima vardan keršto, kuris man jau į knygos pabaigą pradėjo darytis iš vis toks grynai idėjinis ir psichopatinis, pasielgti taip, kaip būtent pasielgė ta maištinga siela. Žinokit vien skaitant tą sceną, kaip viskas vyko ir kuo viskas buvo motyvuojama, aiškinama ir teisinama, ypač vėliau sužinojus kas taip pasielgė, nu pasidarė šlykštu iki begalybės ir tada jau vienareikšmiškai nurašiau tą žmogų, kaip eilinį vaikystėje psichologiškai ir emociškai traumuotą, kuris visą savo pyktį ir abydą dėl to, kad vat kaip jam gyvenime nepasisekė, išliejo šiuo siaubingu kerštu. Man tai netgi sugadino visą tos istorijos tikro, teisingo maištingumo dvasią. Galvojau žmogus kovoja su tam tikra sistema, luomine, turtine neteisybe ir nelygybe, gal iš pradžių taip ir buvo, bet paskui visas tas kerštas pavirto kažkokia nesveika psichoze, manija, niekuo ir niekaip nebegalėjau nei pateisinti, nei užjausti to asmens. Skaitant kilo mintis, kad ši knyga ir pasirinktas personažas būtų pakankamai įdomūs būsimiems ar esamiems psichologams kaip patologinio, psichiškai nestabilaus, vaikystėje traumuoto ligonio pavyzdys. Gal esu labai kategoriška, bet būtent pabaigoje sužinojusi visų poelgių priežastis, motyvus, kažkaip labai ciniškai į viską pažiūrėjau. Kas man iš viso nebūdinga. Iš kitos pusės, nepaisant visų šių mano išsakytų minčių, knygą skaityti buvo be galo įdomu. Kaip sakiau, gavau tiksliai tai, ko norėjau: privačios mokyklos kasdienybė, intrigėlės, mokinių išdaigos, pačios mokyklos aprašymas, tas senovinis pastatas, visa aplinka tiesiai pataikė į mano įsivaizdavimą ir norus. Intriga buvo išlaikoma visoje knygoje iki pat galo, viskas atskleidžiama pamažu, todėl puslapį po puslapio verčiau su dideliu nekantrumu. Beje, skaitant apie dviejų berniukų draugystę ir tą nelygybę santykiuose, iš karto kilo stiprios asociacijos su “Bėgantis paskui aitvarą”. Taigi, knyga tikrai įdomi ir man labai patiko.

                ( Sielos Sparnai )