Marianne Fredriksson. Ana, Hana ir Johana.
Jau ne kartą įsitikinau, kad XX a. aukso fondo knygos tikrai suteiks ne vieną džiugią skaitymo akimirką. O jeigu ta knyga dar apie moteris.
Dabartinės švedų rašytojos romane pasakojamas vienos šeimos trijų kartų moterų gyvenimas, pradedant praėjusio amžiaus antąja puse ir baigiant mūsų dienomis. Pradėjusi skaityti, ją ryte prarijau ir likau sužavėta stiprių asmenybių ir jų jaudinančių likimų. Tiesa, visas pasakojimo stilius savitas, autorė, kaip minėta švedė, todėl jaučiasi tarsi toks skandinaviškas šaltukas, bet… tai neatskiriama nuo pačios istorijos. Ir su istorija persipynusios nostalgijos:
– Šiek tiek per daug nostalgijos, ar nemanai?
– Ne. Beje, nostalgija nieko blogo. (psl. 165).
O pati istorija labiausia žavi ieškojimu. Siekiu atrasti ir suprasti savo moteriškosios linijos šaknis. Per praeitį pažinti save. Protėvių atgimimu savo vaikaičiuose… Močiutė Hana nešioja miltus į miestelį ir už juos gauna maisto produktų ir pinigų, dukra Johana šeštadieniais dirba Halėje, taip nors truputį siekdama tapti nepriklausoma, anūkė Ana rašo knygas ir jau yra visiškai nepriklausoma moteris. Ji ir ieško savo praeities šaknų.
Tik tada toptelėjo mintis, kad ieško savito tono, mamos tono. Galvojo, kad kiekvienas žmogus turi savo toną, unikalų, tik jo vieno. Savaime aišku, ji negali rasti jo dabar, čia. Ir žino, jog būtų per drąsu manyti, kad privers jį skambėti taip, kaip jis kitados skambėjo.
Bet jeigu turės kantrybės, jeigu palauks, gal tada ras tinkamą. (psl. 184).
Tuo pačiu, ji ir pasakoja nuostabią, trijų kartų moterų gyvenimo istoriją.
Labai brandi knyga kiekvienai moteriai.
Daugiau informacijos: Knygos anotacija, XX a. aukso fondas
Knygos, knygos, knygos... 