Labai greit perskaičiau, lengvas rašymo stilius, todėl puslapį po puslapio versdama net nespėjau apsidairyt, o iki pabaigos priėjau. Dabar, mąstydama apie knyga, vis labiau linkstu prie minties, kad ji žavi. Kai ją skaičiau, taip nemaniau, bet dabar mintys krypsta būtent knygos žavumo linkme. Aprašoma istorija gan egzotiška, prisiliesta ir prie geišų gyvenimo, o tai didelis pliusas, nes viskas, kas susiję su geišomis, man įdomu. Teisybė, geišos čia ne pagrindinė romano ašis, nes pagrindą sudaro vyro ir moters ryšys.
Knyga iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti lengva, bet įsigilinus į ją, suvoki, jog taip toli gražu nėra, kadangi joje atskleidžiami labai gilūs žmogaus jausmai. Gilūs ir savotiški, trapūs ir skausmingi. Pabaiga netikėta, bet labai stipri. Viską susumavus, galiu tik išgirti romaną, ir pasakyti, kad jis man atvėrė gražius klodus į kitokį gyvenimą. Tikslingiau būtų, parodė gyvenimą, visai nepanašų į tokį, su kuriuo pati susiduriu.
(Biancca)
Knygos, knygos, knygos... 