Karin Alvtegen “Išdavystė“

Labai gailiuosi, kad K. Alvtegen viešint Knygų mugėje (2010m), aš dar jos nežinojau ir nebuvau skaičiusi nei vienos knygos. O gaila, praleidau puikią progą pamatyti ją gyvai. “Išdavystė“ – ketvirtoji autorės skaityta knyga, neskaityta liko tik “Gėda“.
Po prieš tai skaitytų trijų detektyvų, kažko panašaus tikėjausi ir iš šios knygos: vienos bemiegės nakties, gerai susukto kriminalinio detektyvo, painios istorijos bei neatspėto žudiko. Taip, bemiegė naktis buvo, o visa kita pradžioje nuvylė, mintyse jau sau kartojau, kad tai bus prasčiausia jos skaityta knyga.
Literatūros kritikai manęs nesuprastų, nes jie šią knygą pripažino geriausia autorės knyga ir netgi nominavo pagrindiniam Skandinavijos kriminalinių romanų prizui.
Pagrindinės herojės Evos gyvenimas apsiverčia tuomet, kai ji sužino apie vyro išdavystę. Ką daryti? Atleisti, keršyti, išlieti pyktį, tylėti? K. Alvtegen, pati patyrusi, ką reiškia skyrybos, knygoje puikiai atskleidžia moters emocinį nestabilumą bei psichologizmą. Bandydama rasti atsakymus į ją kamuojančius klausimus, Eva susipažįsta su Junu, kuris pakeis jos gyvenimą labiau, nei ji tikėjosi.
Perskaičius knygą, visa išdavystės situacija mane taip sukrėtė, kad dar ilgai negalėjau jos pamiršti. Pasakojau apie ją kitiems ir negalėjau atsistebėti, kokios yra vyro ir moters elgesio ribos vaikštant plonu apgaulės ledu. Kaip emociniai sukrėtimai nuslopina mūsų savisaugos instinktą ir kada auka tampa budeliu?
Žinau, kad “Gėda“, pasižyminti gilia psichologine veikėju analize, nuo kitų jos knygų skiriasi labiausiai. “Išdavystė“ man buvo kaip tarpinė stotelė, lengvas perėjimas nuo kriminalinių romanų iki paskutinės jos neskaitytos knygos.

Dorifore

Reklama

Karin Alvtegen ,,Gėda“

Turiu pasakyt, kad mano manymu neišlaikė autorė pradžioje užsiduoto lygio. Kai pradėjo kaip iš kokios Pandoros skrynios lysti visokie sutapimai – fatališki nutikimai – vaikystės traumos.. Manau persūdė. Nes paskaičius knygą iki pabaigos gali pasiguosti kad tokie “nenormalūs“ gali būti tik tragišką vaikystę turėję personažai. O aš nesutinku, manau kad truputį mažesnio kalibro monikų, kurios įsivaizduoja kad viską gyvenime gali kontroliuoti, galima būtų surasti bet kur, ir šitoj temoj. O viskuo nusivylusių ir savo nusivylimą ir neapykantą ant kitų perkeliančių maisų irgi nėra reta.
Bet nukrypau. Autorė turbūt labiau norėjo parašyt trilerį, o ne moterų charakterių studiją. Tai trileris išėjo puikus, įdomus, dažnai netikėtas. Knyga, kurios niekaip negalėjau padėt.

Caralaite

Karin Alvtegen “Dingusi“

Šiaip neturiu labai ką ir pasakyt apie ją, mažiausiai patiko iš trijų skaitytų Alvtegen knygų ( o skaičiau jau “Šešėlis“, “Kaltė“ ir Dingusi“). Buvo labai trumpas momentas kai labiau susimąsčiau apie benamius, kas jie per žmonės, iš kur kilę ir kokių likimo vingių atvesti į tą būseną. Tačiau daugiau viskas, niekas neužvedė apmąstymų varikliuko. Neįtikino ir penkiolikmečio super duper drąsa ir ryžtas padėti visiškai nepažįstamai benamei moteriai, trenktis su ja nežinia kur ir iš viso vėl tas principas, kad jau jeigu policija neieško tikrojo žudiko, tai davai pabūkim mes patys broliais kiškiais drąsuoliais ir suraskim tą negerą dėdę patys. Ir atomazga kažkokia nei šiokia, nei tokia. Viskas per greitai, per lengvai ir per gražiai išsirutuliojo. Žodžiu, kol kas ši Alvtegen knyga stovi paskutinėje vietoje.

                                           ( Sielos Sparnai )

Karin Alvtegen “Kaltė“

Skaičiau, skaičiau ir galvojau “Nu va, dar vienas banalokas maniakinio persekiojimo variantas“, paskui pradėjau galvoti, kad visai tai nejuokinga ir nebenalu, baisu kai tavo gyvenimas sujaukiamas ir kontroliuojamas trenktos galvelės žmogaus, vedino savų iškreiptų fantazijų. Na, o su pabaiga Alvtegen mane nepaprastai nustebino, visiškai nesitikėjau, kad atomazga bus tokia. Kiek netikroviška ir nenatūrali atrodė dviejų visai nepažįstamų vyrų staigi ir nuoširdi draugystė, tačiau vėliau pradėjau mąstyti “O kodėl gi ne“. Jau perskaičiau dvi Alvtegen knygas, šią ir “Šešėlis“, abi labai patiko, Alvtegen tikrai dedu pliusą ir skaitysiu kitas jos knygas. Beje, pastebėjau šiokį tokį dėsningumą: pasakodama istorją, autorė labai gražiai ir prasmingai įpina ir kelis kartus pamini patį knygos pavadinimą“ “Šešėlyje“ net kelis kartus pabrėžiama, kad vienas ar kitas žmogus yra kažkieno šešėlyje ir ne toks reikšmingas bei užmirštas; “Kaltėje“ vėlgi porą kartų paminimas kaltės jausmas. Žiūrėsiu ar šis dėsningumas kartosis ir kitose jos knygose. Ir, man taip pat labai patinka Alvtegen sukurti personažai ir jų charakteriai, tai, kad jie nėra paviršutiniški, šabloniški ir banalūs, nes Alvtegen pasikapsto ir jų galvose ir dūšioje, pakeliauja jų jausmų vingiais. Jos knygos – tai tikrai kitokios ir išskirtinės detektyvinės istorijos, džiaugiuos, kad pagaliau susipažinau su jomis.

                                            ( Sielos Sparnai )