Labai senai šios knygos norėjau, dar ilgiau ieškojau kur pigiau ją įsigyt. Pagaliau gavau, pralaikiau kurį laiką savo lentynoje ir vieną dieną visgi paėmiau į rankas. Anotacija žadėjo tiek daug, tikėjaus skaudžių patirčių, stiprių ir gilių išgyvenimų, dar vienos sukrečiančios istorijos, o gavau tik kažkokį buką neišbaigtumo jausmą. Jau nuo pat pirmų lapų neprilipo pats rašymo stilius, niekaip negalėjau suprasti kame pasakojimo vinis, kas ta baisioji vaikystės paslaptis ir trauma, gal per ilgai ir kažkokiais keistai vingiais buvo iki to einama. Nežinau. Bet perskaičius šią knyga, praėjus kiek laiko po to ir netgi dabar, rašant atsiliepimą, negaliu sudėlioti savo minčių ir aiškiai pasakyti patiko ji man visgi ar ne. Taip, istorija skaudi, gyvenimai vėlgi nelengvi. Paleistuvis tėvas, trys jo dukterys, visos nuo skirtingų mamų, priverstos bendrauti ir vaikystėje leisti vasaras kartu mažoje salelėje, kuri ir palieka skaudų įspaudą jų visų sielose. Keistos ir kvailos hierarchijos paauglių grupelėje, primetamos bendravimo ir išlikimo taisyklės, patyčios už kitoniškumą, už asmenybės silpnumą – šios mažos salos kasdienybė. Kiekvienas veiksmas turi savo pasekmes, kiekvienas ištartas žodis palieka tam tikrą įspaudą dūšioj, kiekvienas sutiktas žmogus palieka pėdsaką kito žmogaus gyvenime, viskas keistai persipina, susiraizgo ir nutiesia kelią iki vienokios ar kitokios atomazgos, galutinio taško, kai kažkas turi keistis arba baigtis… Istorija lyg ir įtikino, lyg ir gtybžtelėjo per dūšią, bet ne iki galo ir matyt dėl to, kad kažkaip padrikai, keistai ir banalokai papasakota buvo. Toks vat tatai tas įspūdis, pati iki galo nesuprantu koks…
Sielos Sparnai
Nuo daugiaaukščio stogo nukrenta moteris – Stela. Ji ant stogo buvo su savo vyru Martinu. Tad knygoje aiškinamasi, ar jis ją nustūmė, o gal ji nušoko pati?.. Be to, dar pasakojama ir jų gyvenimo istorija.
Knygos, knygos, knygos... 