Gera ne grožinė knyga, labai nustebinusi mane, nes iš Grisham’o to nesitikėjau (kaip ir kažkada nesitikėjau, kad jis parašys ką nors panašaus į “Dažytas namas“ ar “Kalėdų nebus“). Tas gerumas žinoma irgi toks sąlyginis dalykas, nes žinant Grisham’ą kaip teisininką, o tik po to kaip rašytoją, perkėlusį visą savo teisinę patirtį į grožinės literatūros rėmus, o būtent į teisinių trilerių pasaulį, turi mėgti visas tas teisines vingrybes, procesus, bylinėjimusis, apklausas, detalų bylos nagrinėjimą. Šiaip, kitose Grisham’o knygose (grožinėse) ta jo teisinė pusė pasidaro vietomis per sausa ir šiek tiek nuobodoka arba pernelyg paini. Tačiau šioje knygoje viskas taip sklandžiai ir aiškiai išdėstyta, kad skaityti buvo tikras malonumas. Ir nežinau ar čia dėl puikaus vertėjo darbo, ar pats Grisham’as netikėtai sugebėjo negrožinį kūrinį ir sausus faktus pateikti taip patraukliai, kad skaitai ir net nejauti, jog skaitai tiesiog vienos pernelyg ilgai užsitęsusios bylos faktus ir visų su ja susijusių žmonių gyvenimo peripetijas. Knyga apie ne visada gerą ir teisingą policininkų, teisėjų, prokurorų darbą, apie baisią korupciją teisinėje sistemoje, apie žmogiškumą ir teisybės jausmą praradusius tos sistemos atstovus, aplaidumą, abejingumą, apie “patogius“ įtariamuosius, dar “patogesnius“ liudininkus ir mirties bausmės paradoksalumą… Baisu darėsi nuo to, kiek iš tikrųjų nekaltų žmonių nuteisiama mirties bausme, nes tikrojo nusikaltėlio surasti vis nepavyksta arba tingisi į tai pernelyg gilintis, o nuteisti kažką vis tiek reikia. Skaičiau ir siaubingai piktinausi visa neteisybe… O žinant, kad skaitai tikrą istoriją, tikrus faktus, tai iš viso šiurpu darėsi. Gerai, kad liko dar nors lašelis gerų, protingų, atsidavusių žmonių apeliacinių skundų pateikimo ir nagrinėjimo sistemoje, tik jų dėka nors dalis nekaltų ir neteisingai nuteistų žmonių neiškeliauja į susitikimą su šio pasaulio kūrėju… Tikrai gera knyga. Man ji sukėlė jausmą lyg žiūrėčiau labai neblogą laidą per Discovery kanalą.
Sielos Sparnai
Tai septynių apsakymų rinkinys, visuose juose veiksmas vyksta Fordo apygardoje. Apsakymai gana paprasti, apie visiškai eilinius žmones, nėra jokių ypatingų intrigų ir tik truputis kriminalo. Tačiau skaityti juos buvo įdomu. Grishamui visai gerai pavyko sukurti psichologiškai stiprius, pakankamai įtikinamus personažus, gyvenančius gana nykioje aplinkoje. Patiko jo pasakojimo paprastumo ir komiškumo derinys.
Siužetas toks- bebaigiantis teisės studijas vaikinas imamas šantažuoti dėl vieno praeities įvykio, yra verčiamas įsidarbinti didžiulėje teisininkų firmoje, kad po to galėtų ten atlikti kai ką neteisėto.
Visų pirma, labai labai patiko viršelis, kurį radau nulenkus tą viršutinį žalią apvalkalą. Toks žyyydras žydras su baltom snaigėm, tai automatiškai pasiėmiau geltoną skirtuką ir kaifavau nuo bendro vaizdo.
Turiu pritarti tiems, kurie sakė, kad ši knyga labai skiriasi nuo kitų Grisham‘o knygų. Jep, skiriasi, ir sakyčiau labai maloniai skiriasi. Paprastai man Grisham‘as asocijuojasi su sausa teisine kalba, ilgais ir nesibaigiančiais teisminiais procesais, ir ne visada jam pavyksta tą sausumą apmažinti sukurpta intrigėle, siužetu. Taigi, pradėjus skaityti „Dažytą namą“ teko labai maloniai nustebti. Visų pirma pati istorija pateikiama septynmečio berniuko akimis, per jo jausmų ir suvokimo prizmę, kas suteikia pačiam pasakojimui žavumo ir smagumo. Įvykiai, o ir pats gyvenimas būnant fermeriu, sunkiai dirbant nuo ryto iki vakaro medvilnės laukuose, ne toks jau ir smagus. Nutinka netgi gana žiaurių dalykų, kurių liudininku tampa ir pats pasakotojas. Tačiau, iš baimės jis negali papasakoti to, ką matė, ir taip jo gyvenimas prisipildo paslapčių, pasipylusių tarsi iš gausybės rago. Knygoje labai daug dėmesio skirta beisbolui, vis dėlto tai 1952-ųjų Amerika, laikas kai beisbolas amerikiečiams buvo (ir dabar tebėra) tarsi antra religija, kaip lietuviams krepšinis. Šis žaidimas pagrindinė vakaro pramoga atokiame vienkiemyje, tiek jį žaidžiant, tiek klausant per radiją tiesioginės rungtynių transliacijos (nes televizorius tuo metu buvo retenybė ir didžiulė prabanga). Labai patiko skaityti apie mažo miestelio, didelės fermerių šeimos kasdienybę, jų mažus džiaugsmus ir vargus, šeštadienines keliones į miestą, laiškų rašymą į karą išvykusiam dėdei, santykius su kaimynais ir nepaprastą žmogišką gerumą, darbštumą. Įdomi istorija, nepaprastai žavus pasakotojas – geros knygos garantas.
Knygos, knygos, knygos... 