John Grisham “Nekaltasis”

Gera ne grožinė knyga, labai nustebinusi mane, nes iš Grisham’o to nesitikėjau (kaip ir kažkada nesitikėjau, kad jis parašys ką nors panašaus į “Dažytas namas” ar “Kalėdų nebus”). Tas gerumas žinoma irgi toks sąlyginis dalykas, nes žinant Grisham’ą kaip teisininką, o tik po to kaip rašytoją, perkėlusį visą savo teisinę patirtį į grožinės literatūros rėmus, o būtent į teisinių trilerių pasaulį, turi mėgti visas tas teisines vingrybes, procesus, bylinėjimusis, apklausas, detalų bylos nagrinėjimą. Šiaip, kitose Grisham’o knygose (grožinėse) ta jo teisinė pusė pasidaro vietomis per sausa ir šiek tiek nuobodoka arba pernelyg paini. Tačiau šioje knygoje viskas taip sklandžiai ir aiškiai išdėstyta, kad skaityti buvo tikras malonumas. Ir nežinau ar čia dėl puikaus vertėjo darbo, ar pats Grisham’as netikėtai sugebėjo negrožinį kūrinį ir sausus faktus pateikti taip patraukliai, kad skaitai ir net nejauti, jog skaitai tiesiog vienos pernelyg ilgai užsitęsusios bylos faktus ir visų su ja susijusių žmonių gyvenimo peripetijas. Knyga apie ne visada gerą ir teisingą policininkų, teisėjų, prokurorų darbą, apie baisią korupciją teisinėje sistemoje, apie žmogiškumą ir teisybės jausmą praradusius tos sistemos atstovus, aplaidumą, abejingumą, apie “patogius” įtariamuosius, dar “patogesnius” liudininkus ir mirties bausmės paradoksalumą… Baisu darėsi nuo to, kiek iš tikrųjų nekaltų žmonių nuteisiama mirties bausme, nes tikrojo nusikaltėlio surasti vis nepavyksta arba tingisi į tai pernelyg gilintis, o nuteisti kažką vis tiek reikia. Skaičiau ir siaubingai piktinausi visa neteisybe… O žinant, kad skaitai tikrą istoriją, tikrus faktus, tai iš viso šiurpu darėsi. Gerai, kad liko dar nors lašelis gerų, protingų, atsidavusių žmonių apeliacinių skundų pateikimo ir nagrinėjimo sistemoje, tik jų dėka nors dalis nekaltų ir neteisingai nuteistų žmonių neiškeliauja į susitikimą su šio pasaulio kūrėju… Tikrai gera knyga. Man ji sukėlė jausmą lyg žiūrėčiau labai neblogą laidą per Discovery kanalą.

Sielos Sparnai

John Grisham “Ford county stories” (“Fordo apygarda”)

Tai septynių apsakymų rinkinys, visuose juose veiksmas vyksta Fordo apygardoje. Apsakymai gana paprasti, apie visiškai eilinius žmones, nėra jokių ypatingų intrigų ir tik truputis kriminalo. Tačiau skaityti juos buvo įdomu. Grishamui visai gerai pavyko sukurti psichologiškai stiprius, pakankamai įtikinamus personažus, gyvenančius gana nykioje aplinkoje. Patiko jo pasakojimo paprastumo ir komiškumo derinys.

katilina

John Grisham “The associate“ (,,Bendradarbis”)

Siužetas toks- bebaigiantis teisės studijas vaikinas imamas šantažuoti dėl vieno praeities įvykio, yra verčiamas įsidarbinti didžiulėje teisininkų firmoje, kad po to galėtų ten atlikti kai ką neteisėto.
Buvau labai pasiilgusi Grishamo knygų, deja, šitoji man nepasirodė kuo nors ypatinga. Priskirčiau ją prie trijų mažiausiai man patikusių jo kūrinių (o skaičiau tikrai daug). Nelabai sudomino joje aprašomi įvykiai, pritrūko didesnės įtampos, o ir veikėjai visai neįdomūs. Bet labiausiai skaitant knygą piktino tai, kad visa ji paremta tuo, jog pagrindinis veikėjas gali būti nuteistas už nusikaltimą, kurio nepadarė (arba, jei padarė, to neįmanoma įrodyti)- žodžiu, labai tipiškas atvejis Amerikos teisinėj sistemoj (kalbu, aišku, ne iš patirties, o iš susidaryto vaizdo iš knygų ir filmų), bet man nelabai suvokiamas.

katilina

John Grisham “Kalėdų nebus”

Visų pirma, labai labai patiko viršelis, kurį radau nulenkus tą viršutinį žalią apvalkalą. Toks žyyydras žydras su baltom snaigėm, tai automatiškai pasiėmiau geltoną skirtuką ir kaifavau nuo bendro vaizdo.

Dėl pačios istorijos – įvairių jausmų ji man sukėlė. Iš vienos pusės tikrai labai žavėjo ta mintis nešvęsti Kalėdų, nepasinerti į tą visą tik Kalėdoms būdingą balaganą ir rūpesčius. Rimtai, spjauti į tą šventę ir smagiai pasikaitinti saulutėje kruiziniame laive ar šiltų kraštų paplūdimiuose. Įtikino kiekvienas veikėjų pateiktas argumentas prieš Kalėdų šventimą, linkčiojau galvą ir pritariau jiems, manyje taip pat prabudo maištavimo dvasia. Labai piktino kaimynai su savo išsišokimais, jeigu tu ne su jais, tai vadinasi prieš juos ir prieš tokį šventą dalyką kaip Kalėdos. Nu kur tai matyta??? Neišpasakytai pagailo tos poros, nusprendusios vietoj Kalėdų vykti į kruizą, kai galų gale visi jų planai apvirto aukštyn kojom. Man asmeniškai buvo liūdna ir savotiškai netgi pikta skaityti, kaip dėl vieno “siurprizo” jie turėjo atsisakyti savo taip kruopščiai puoselėtų planų, kaip draskėsi, plėšėsi vėl dėl tos nelemtos šventės ir visuotinai priimtų tradicijų, puoselėjamų eilę metų, kaip tie patys kaimynai tyčiojosi, juokėsi. Nu negalėjau skaityti, taip norėjosi tą porą įsodinti į kruizinį laivą ir išsiųsti kuo toliau nuo viso to košmaro. Iš kitos pusės, pati knygos pabaiga įnešė šiek tiek to tik Kalėdoms būdingo gerumo, bendruomenės vieningumo ir jau beveik šypsojausi skaitydama paskutinius puslapius. Bet kai užverčiau paskutinį lapą, sėdėjau ir mąsčiau, kad kažkas ne taip, kažkas tame staigiame gerume ir bendrume neįtikino. Kažkaip nusaldintai gražiai viskas susidėliojo į pabaigą. O man vis tiek liko tas liūdesys, kad žmonės negalėjo pasielgti taip kaip norėjo jie, o ne visas likęs pasaulis: išvažiuoti į tą kruizą ir padrybsoti smėlėtuose, saulėtuose paplūdimiuose, dviese, pailsėti ir pabėgti nuo to beprotiško Kalėdinio šurmulio, erzelio, lakstymo, nervų ir to perdėto, kažkokio netikro gerumo, kuris stebėtinai prabunda tik išskirtinai per Kalėdas… Man labai patiko pagrindinio veikėjo vis išsakomi pasiūlymai paaukoti tiems patiems vaikams, stovykloms, skautams ir dar bala žino kam pavasarį, vasarą, juk nebūtina tai daryti būtent per Kalėdas. Tikėjausi labai smagios, šventiškos, linksmos istorijos, tačiau visą laiką skaitant ėmė tik pyktis, nusivylimas ir liūdesys… Ir visai kažkaip nenuteikė nei šventiškai, nei linksmai… Tokia tad mano reakcija į šią knygą.

                                        ( Sielos Sparnai )

John Grisham ,,Dažytas namas”

Turiu pritarti tiems, kurie sakė, kad ši knyga labai skiriasi nuo kitų Grisham‘o knygų. Jep, skiriasi, ir sakyčiau labai maloniai skiriasi. Paprastai man Grisham‘as asocijuojasi su sausa teisine kalba, ilgais ir nesibaigiančiais teisminiais procesais, ir ne visada jam pavyksta tą sausumą apmažinti sukurpta intrigėle, siužetu. Taigi, pradėjus skaityti „Dažytą namą“ teko labai maloniai nustebti. Visų pirma pati istorija pateikiama septynmečio berniuko akimis, per jo jausmų ir suvokimo prizmę, kas suteikia pačiam pasakojimui žavumo ir smagumo. Įvykiai, o ir pats gyvenimas būnant fermeriu, sunkiai dirbant nuo ryto iki vakaro medvilnės laukuose, ne toks jau ir smagus. Nutinka netgi gana žiaurių dalykų, kurių liudininku tampa ir pats pasakotojas. Tačiau, iš baimės jis negali papasakoti to, ką matė, ir taip jo gyvenimas prisipildo paslapčių, pasipylusių tarsi iš gausybės rago. Knygoje labai daug dėmesio skirta beisbolui, vis dėlto tai 1952-ųjų Amerika, laikas kai beisbolas amerikiečiams buvo (ir dabar tebėra) tarsi antra religija, kaip lietuviams krepšinis. Šis žaidimas pagrindinė vakaro pramoga atokiame vienkiemyje, tiek jį žaidžiant, tiek klausant per radiją tiesioginės rungtynių transliacijos (nes televizorius tuo metu buvo retenybė ir didžiulė prabanga). Labai patiko skaityti apie mažo miestelio, didelės fermerių šeimos kasdienybę, jų mažus džiaugsmus ir vargus, šeštadienines keliones į miestą, laiškų rašymą į karą išvykusiam dėdei, santykius su kaimynais ir nepaprastą žmogišką gerumą, darbštumą. Įdomi istorija, nepaprastai žavus pasakotojas – geros knygos garantas.

                                             (Sielos sparnai)