Tai subtili, liūdna istorija apie tokią meilę, kuri pasitaiko tik kartą gyvenime. Tokią, kokiai įamžinti net prireikė muziejaus.
Kūrinys pasižymi grakščiu, subtiliu pasakojimo būdu, turtinga, išraiškinga kalba. Skaitant labai jaučiasi, kad veiksmas vyksta ne Europoje. Visgi matyt turkiškas gyvenimo būdas, suvokimas bei mentalitetas labai skiriasi nuo europietiškų. Kūrinyje labai ryški turkams būdinga melancholija.
Lygindama dvi mano skaitytas Pamuko knygas ( „Juodoji knyga“ bei „Nekaltybės muziejus“) įžvelgiau labai ryškų kontrastą tarp jose paliestų temų, kūrinių sunkumo. Manyčiau, kad „Juodoji knyga“ kaip literatūrinis kūrinys galbūt net ir vertingesnė, tačiau tuo pačiu žymiai sunkesnė skaityti.Visgi, prispažinsiu, taip ir likau nesupratusi, koks tas Pamukas kaip rašytojas. Nes per daug skirtingi šie du mano skaityti to rašytojo kūriniai. Todėl, matyt, lauksiu išverčiant dar vieną jo knygą „ Mano vardas Raudona“.
Knygos pradžia nustebino savo lengvumu. Tačiau, įpusėjus knygą, visgi buvo pasidarę nuobodoka. Prisipažinsiu, visgi man šis kūrinys pasirodė pernelyg ištemptas. Bet, artėjant link pabaigos, pasidarė kur kas įdomiau, paskutinius puslapius jau skaičiau su pasimėgavimu.
Dėl pabaigos – taip ir numaniau, kad turi kažkas įvykti. Nes jei viskas baigtųsi gerai, kaip sakoma , „ilgai ir laimingai“, tai logiška, kad kiltų klausimas – kam gi tuomet tas muziejus?
Taip pat buvo labai įdomu knygos pabaigoje skaityti apie pagr. veikėjo Kemalio apsilankymą įvairiuose pasaulio muziejuose, apie kitus kolekcininkus, apie pačio Nekaltybės muziejaus įkūrimą.
(Ingėnas)
Knygos, knygos, knygos... 