Visų pirma noriu paklausti Jūsų: kaip elgtumėtės, jei būdami maži, patektumėte į specialiųjų poreikių grupę, kur nieko nepažįstate ir tikitės blogo elgesio su jumis? Galbūt išreikškite didžiausią nepasitenkinimą (žinoma, kiekvienas savaip) ir stengsitės neprisileisti nepažįstamųjų į savo erdvę. Būtent panašiai sureagavo į bepročių klasę atvykusi Šeila, tačiau su kiekviena diena ji mokosi reikšti savo jausmus, parodo neįprastai aukštus intelekto gebėjimus, jaukinasi ir leidžiasi prijaukinama. Va taip trumpai tariant – tai knygelė apie mokytojos Tori ir pačios mažos penkiametės pastangas būti normaliu vaiku.
Iš tiesų, šią knygelę išdrįsau paimti į rankas išgirdusi, kad ji yra panaši į Lorenos A. Hickok “Helenos Keler istoriją“ – knygą apie aklą, nekalbančią ir negirdinčią mergaitę, jaunos mokytojos pagalba sugebėjusią ne tik gyventi kaip įmanoma visavertį gyvenimą, bet ir norą mokytis. Tai mano vaikystės/ paauglystės knygą, padariusi man didelį įspūdį. Ir galiu pasakyti, kad toks palyginimas manęs nenuvylė: ir pastarojoje knygoje, ir “Mergaitėje“ svarbiausia yra meilė žmogui, nugalinti sunkumus ir padedanti prisitaikyti prie realaus gyvenimo sąlygų. Būtent todėl mane ir sužavėjo Hayden istorija: pačios Tori nuoširdumu, neprilygstamu optimizmu ir gebėjimu pradėti mergaitei toliau gyventi kaip įmanoma normaliau realiomis sąlygumos.
Rekomenduoju visiems dar neskaičiusiems, kuriems nesvetima meilė vaikams ir nuoširdus bendravimas. Manau, kad verta ją net turėti ir savo bibliotekoje.
(daite)
Knygos, knygos, knygos... 