Kader Abdolah “Mano tėvo užrašų knygelė”

Labai liūdna ir skaudi vienos išdraskytos šeimos istorija su tragiška pabaiga. Nors autorius vis tik sugebėjo pabaigą kiek sušvelninti ir įžiebti nors ir menką vilties kibirkštėlę.
Tai antroji autoriaus knyga išversta į lietuvių kalbą. Autorius į savo kūrybą nemažai įpina autobiografinių detalių, Irano šalies istorijos, šiitiško islamo subtilybių, šalies kultūros, papročių bei tradicijų, žymių poetų eilių, rašytojų kūrinių.
Kalba graži, gausiai cituojama persiški eilėraščiai, olandų poezija ir Korano eilutės.

Pasakojimas rutuliojasi dabartyje – Olandijoje ir praeityje – jo vaikystės Persijoje ir jaunų dienų Irano respublikoje.
Ismailas – pabėgėlis iš Irano, pasitraukęs iš savo gimtinės dėl politinio persekiojimo. Dabar jis su žmona ir dukrele gyvena ramiai ir tykiai, dirba ir vakarais studijuoja olandų literatūrą universitete. Jam atsiunčiama jo tėvo užrašų knygutė, kurią jis bando iššifruoti ir rašo apie tai romaną.
Jo tėvas Akbaras gimė kurčias. Dėl to jis yra beraštis, nors didžiausia jo svajonė buvo išmokti skaityti, taip ir liko svajone. Su šeimynykščiais susikalbėdavo nesudėtinga gestų kalba. Kai jis buvo dar vaikas, dėdė nusivedė jį į grotą, kurios sienose yra iškaltas dantiraščiu rašytas laiškas. Dėdė liepia jį persirašyti ir pasinaudojus juo susikurti savo raštą, kad galėtų popieriuje išdėlioti tai kas kirba jo galvoje.
Ismailas įsivelia į kairiųjų judėjimą ir aktyviai dalyvauja politinėje veikloje. Yra nuverčiamas paskutinis chanas, bet naujoji valdžia jų irgi nepalieka ramybėje. Jie yra persekiojami, sodinami į kalėjimus ir žudomi. Kuomet beveik visi draugai jau pakliuvo į slaptosios tarnybos agentų rankas, jis nutaria sprukti iš šalies, paliekant likimo valiai šeimą ir jį be galo mylinti susenusį tėvą. Jo jaunesnioji sesuo, palaikiusi jo idėjas, patenka į kalėjimą, tėvas sunkiai suserga, o jam yra užkirstas bet koks kelias atgal.

Ši knyga – tai lyga sūnaus atsiprašymas tėvui už viską ką jis darė ne taip, už savo klaidas, už tai kad nebuvo geras ir pavyzdingas sūnus, kad sugriovė ne tik savo gyvenimą, bet ir jos artimųjų, kad nesuteikė savo rūpesčio ir pagalbos senatvėje. Bet tuo pačiu tai ir pasiteisinimas, kad kitaip jis negalėjo ir nemokėjo pasielgti, kad kovojo už tai kuo tikėjo ir tiki, kad ne tik jam reikėjo to išvadavimo, bet ir visai liaudžiai.
Knygoje labai daug meilės šaliai, kurį jį pasmerkė, persekiojo ir atstūmė.

“Mečetės namai” ir “Mano tėvo užrašų knygelė” turi nemažai panašumų. Tačiau šis romanas man pasirodė daug nuoširdesnis, jausmingesnis ir jautresnis. Nors abu romanai skaitėsi greitai ir įdomiai, bet pastarasis man labiau patiko, giliau palietė ir sujaudino.

fatimaallaa

Kader Abdolah “Mečetės namai”

Tai autobiografinė knygą, apie autoriaus gyvenimą savoje gimtoje šalyje, iš kurios dėl politinės situacijos jis buvo priverstas bėgti ir prašyti prieglobsčio Olandijoje. Šį knyga lyg atsiprašymas savo paliktų giminaičių, lyg nenumaldomas tėvynės ilgesys.
Pati knyga mums labai vaizdingai pavaizduoja Iraną istorinių įvykių sukūryje, kurie formavo ir kūrė pačią šalį. Vis tik labiau akcentuojama ką tie įvykiai reiškė paprastų žmonių gyvenime, ką jiems teko išgyventi, kiek netekti. Romane minimi tokie istoriniai įvykiai kaip: amerikiečių išsilaipinimas mėnulyje 1969m, šacho valdymo laikotarpis, revoliucija 1979m, šiitų islamistų valdymo laikotarpis (man šis laikotarpis labai priminė Hitlerio ir Stalino valdžios sistemas).
Tai vienos šeimos istorija. Patirti džiaugsmai ir kančios, skaudžios netektys ir praradimai. Graži ir labai graudi istorija.
Nors asmeniškai aš labai nepritariu šiitų musulmonų gyvenimo būdui ir jų mąstymo filosofijai. Dėl to vietomis mane ši knyga labai papiktino.
Tai nėra lengvo turinio, pramoginė knyga, kaip kitos panašios temos knygos. Aš ją gal labiau prilyginčiau ‘Gėlių kraujui’. Kiek gilesnė, turinti vertę.

(Fatimaallaa)