Dorota Terakowska “Belytis”

Sujaukė man mintis ši knyga su savo pabaiga. Gavosi taip “Kas būtų, jeigu būtų, bet gal visgi taip net nebuvo…”. 19-metė mergina pastoja ne pačiomis romantiškiausiomis sąlygomis ir pradeda pasakoti būsimam vaikui apie pasaulį, kuriame jam tektų gyventi. Mane Terakowska tuo ir žavi, kad sugeba per savo istorijas pateikti tiek daug taiklių minčių apie mus supantį pasaulį, apie žmonių santykius, apie susvetimėjimą, apie televizoriaus įtaką mūsų gyvenimams, apie viską valdantį pirkti-parduoti principą, apie žmonių santykių vingrybes, kiekvieno iš jų dūšiose giliai giliai pasislėpusį skausmą, išgyvenimus, patirtį, padariusius juos tokiais, kokie jie yra. Anksčiau bijojau imti šią knygą dėl pačios temos – nėštumo ir svarstymų nutraukti jį ar ne. Tačiau ši tema pasirodė tesanti tik priemonė atskleisti kitoms, daug svarbesnėms mintims. Labai patiko. Radau labai daug tiesos apie mūsų gyvenimą, tiesos, kurią ne visada norisi matyti ar pripažinti…

Sielos Sparnai

Dorota Terakowska ,,Lėliukė”

Vertinimas: ***** iš 5

Ilgai galvojau, ar būtent dabar noriu skaityti šią knygą: dirbu sunkiame ligoninės skyriuje, kuriame skausmo nors vežimu vežk, tačiau pradėjusi skaityti knygą, nustebau, nes knyga įvilkta tarsi į vilties ir šviesos apvalkalą.
Taigi, istorija labai paprasta, o kuo toliau, tuo vis aktualesnė. Sutuoktinių pora, ilgus metus ,,kalusi” pinigus, nutaria, jog laikas vaikams. Vaikams, kurie atitiktų jų susikurtą paveikslą: neverkia, šypsosi, apdovanotas talentais, gerais pažymiais, Harvardas, IQ virš 140 (,,nes ir 140 jau mažai”). Deja, kadangi knygoje esti nemažai religinės minties (neveltui autorė lenkė (???), pasitvirtina taisyklė- Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.
Mažoji Myška, mergytė su siauromis mogoliuko akimis, muminukė, lėliukė, Dievo vaikas, o gal…,,debilė”, ,,idiotė” , kaip mano, tačiau bijo ištarti motinos ir tėvo lūpos. Neveltui sakoma, jog susirgus žmoguis, suserga visa jo šeima. Praeinama aibė stadijų, kurios arba parklupdo žmones, arba prikelia juos naujam gyvenimui. Tačiau knygos herojės Myškos tėvai skraido kažkur tarp žemės ir dangaus- keliasi, suklumpa ir vėl suklumpa, autorė vis stengiasi skaitytojo akyse reabilituoti abu, pateisinti jų pyktį, neviltį, bet…..
,,Nuoskauda Myškai sustiprėdavo kiekvieną kartą ją pamačius- Dauno sindromas pernelyg krito į akis, tai nebuvo švari ir estetiška lika, kurią kartais išaukštindavo literatūra kaip džiovą arba kraujo vėžį. Adamas mieliau būtų turėjęs aklą arba kurčią vaiką, bet tik ne dauną”. Manau, jog ši pastraipa atskleidžia ištisą skaudžią gėdą mūsų visuomenėje, kurioje iki šiol gėdijamasi, bjaurimasi tais visuomenės nariais, kurie yra kitokie, kurių nesuprantame ir nenorime suprasti, dar daugiau- smerkiame, atstumiame ir tuos, kurie su tokiais žmonėmis gyvena, bendrauja….. Kiek daug skausmo, kartėlio, neapykantos turi susikaupti gimdytojo viduje, kad galėtum pasakyti, jog nenori jo, nes jis…..kitoks Kadangi neseniai dirbau vaikų ligoninėje, ši knyga man dar skaudesnė, nes ir skyrius, kuriame buvau, buvo toks, kuriame ir gydosi tokie vaikai- su Dauno sindromu, autizmu, cerebriniu paralyžiumi. Jų liežuviai kyšo, seilės bėga, galvos virpa, tačiau ar visa tai svarbu, kai pamatai, kaip tas veidelis sako- maaaaaa (mama) arba myleeee (myliu)…manau, kad tada visa ta fiziologija nuplaukia į antrą planą arba tampa visiškai nesvarbi…..bent jau geros širdies ir valioms žmonėms, o blogos….te prasmenga…….. nes jie nesupranta, kad kiekvienas žmogus, jeigu jis jau atėjo, reiškia, atėjo kažkam…..jam buvo lemta kažką duoti, kažką palikti. Lygiai taip pat kaip ir Myškai, kurios misija žemėje buvo neįprasta, ypatinga
Labai įdomi autorės mintis – Myškos gyvenimo palėpėje erdvę išplėsti iki begalinių Rojaus pievų. Argi ne paradoksas- Dievas per 7 dienas sukūrė žemę, Myška per 7 dienas sukūrė naują gyvenimą savo šeimai.
Skaudi tema, skaudūs realūs dalykai aprašyti taip tiksliai (turiu kelias pažįstamas, kurios augina tokius vaikelius), jog atrodo arba pati autorė turėjo tai patirti arba jos empatiniai sugebėjimai įisjausti į kito vaidmenį yra unikalūs. Dar įdomiau- tai pirmasis autorės romanas, neįtikėtina, sušvito nauja rašymo žvaigždė literatūros pasaulyje. Subtilių grožinės medicininės tematikos knygų nėra tiek daug, neseniai skaityta Stelos Braam knyga apie jos tėvo, sergančio Alshaimerio liga, istoriją manęs nesužavėjo. Ir štai Terakowskos knyga pasirodo beturinti tai, ko trūko ir anajai- virpančio, dvasingo lašelio, kuris net pikčiausio žmogaus širdyje sukelia drumzles, jos pakyla kartu su mintimis, abejonėmis, drasko žmogų, tarsi rožės spygliai kimba, drasko, skauda….Bet to irgi reikia, pernelyg atsipalaidavome, pernelyg įpratome skaudinti vienas kitą, pernelyg mažai mąstome apie kitus ir pernelyg daug apie save…. ,,Bet kiekviena sekundė žemėje verta milijonų metų atminties.[…]net kai skausmas liudija gyvenimą.”
Knygą parsinešiau iš bibliotekos, bet ji man labai patinka, manau, ji verta papuošti mano lentyną. Viena iš geriausių mano skaitytų knygų……nes kada nors dar skaitysiu, paverksiu kartu su Myškos mama, nes suprantu ją, tačiau žinau, jog Myška nenorėtų, kad verkčiau, nes visi mes esame ,,Dievo dovanos”- visiems mums lemta būti savimi, kad ir kokia ta savastis bebūtų……
Tikriausiai pirmoji knyga, kurią skaitydama verkiau……………… taip norisi, kad gyvenimas nuolat būtų džiaugsmo šokis, o ne danse macabre
Turiu nuraminti visas, kurios tikisi kažko žiauraus, nepakeliamai skausmingo. To skausmo yra, tačiau jis toks….prasmingas, skaitydama išgyvenau visas tos knygos pulsavimo minutes, nuo tos akimirkos kai atsimerkė mongoliškos Myškos akutės iki tol, kol jos kūnas pakilo Fenikso dvasia tam, kad prisikeltų…bijojau iš pradžių skaityti, bet jūs nebijokit, kartais paliūdėti sveika, ypač jeigu tai prasminga…..

,,Jis suvokė, jog ši maža, luoša esybė turi tokius pačius poreikius kaip ir visi, jaučia tą patį, nors kitaip, o gal net gali jausti stipriau, tačiau jos luošo kūno kiautas kausto ją taip, kaip lėliukė kausto drugelį, tik kiekvienas drugelis kada nors išskrenda, o šis, slypintis Myškos kūne, niekada neišskris”

                  ( Stikliukas )