Du dalykai, kurie nustebino – visų pirma tikrai nemaniau, kad visa knyga suksis apie nusikaltimą, kažkodėl buvau įsitikinusi, kad po šiuo pavadinimu slepiasi paprastutė, lengvutė meilės istorija, netgi bijojau, kad ji nebūtų pernelyg banali. O pradėjau skaityti ir būm, kriminalas, į dalis sukapotas lavonas ir jau pirmuose puslapiuose atskleistas šio įvykio kaltininkas. Visų antra, pirmą kartą skaičiau pasakojimą, pateiktą dialogo/interviu/pokalbio forma. Kažkas nauja ir labai neįprasta, net nežinojau iš pradžių kaip reaguoti. Vien tai gal netgi savotiškai intrigavo ir traukė skaityti toliau. Pati istorija iš esmės man taip ir liko neaiški, nieko nesupratau – nei žudymo motyvų, nei žudiko beprotybės priežasčių (liga tai ar tiesiog kažkoks senatvinis pamišimas, sąlygotas amžiaus, vienatvės, ne itin džiaugsmingo gyvenimo). Visiškai nieko nepasiėmiau sau iš šios knygos. Ji tiesiog keista, prancūziškai keista ir man nesuprantama.
Sielos Sparnai
Seniai norėjau perskaityt šią knygą, ir kad ji garsi, ir dėl to, kad kažkada buvau pradėjus žiūrėt filmą, kuris man patiko. Knygoje pasakojama apie 4-o dešimtmečio Indokiniją, apie vieną ten gyvenusią neturtingą prancūzų šeimą, o labiausiai apie vieną iš jų- 15-metę mergaitę, kuri užmezga romaną su dešimt metų vyresniu turtingu kinu. Tačiau šie santykiai neturi ateities, nes kino santuokai su baltaode priešinasi jo tėvas. Kinas mergaitę baisiai įsimyli, o ar ji mylėjo jį, neaišku net ir perskaičius knygą.
Knygos, knygos, knygos... 