Kai niekaip nepavyksta parašyti geros knygos, geriausiai rašyti apie knygas. Tokį receptą pabandė knygos autorius ir po ilgų keturiasdešimt nesėkmingų metų, sukūrė gyvenimo šedevrą.
Firminas nei žmogus, nei fantastinė būtybė. Neturės jis ir antgamtinių galių, ir nebus antras virtuvės meistras Remis iš “La troškinys“. Firminas – eruditiška žiurkė, gyvenant Bostono knygyne. Iš pradžių jis, stokodamas alkoholikės mamos pieno, tik graužė knygų lapus, bet vėliau išmoksta skaityti ir pasineria į knygų pasaulį.
“Leidau knygoms įžengti į sapnus, o kartais sapnuodavau knygose save. Glaudžiau trapų Natašos Rostovos liemenį, jaučiau jos delną ant savo peties, ir mudu šokome…“
Knygos anotacijoje rašoma, kad tai šmaikštus, juokingas pasakojimas. Aš retai šypsojausi skaitydama. Netgi priešingai, man tai labiau melancholiška ir graudi istorija. Firminas – tarsi rašytojo alter ego. Galbūt netgi visų rašytojų ar menininkų. Autorius knygoje verčia pamąstyti apie kiekviename menininke slypintį žiurkiną: “Kad ir koks mažas būtum, tavo beprotybė gali būti tokia pat didi kaip kitų“.
Man patinka skaityti knygas apie knygas. Kai yra minimos kitos knygos, kiti autoriai. Nudžiungi, kai supranti užuominą, esi skaičiusi tą knygą. Naują, negirdėta pavardę užsirašai ir vėliau pasidomi. Tokių paminėjimų knygoje rasite daug. Juk tai Firminas, žiurkė, pažįstanti J. Joyce ir bendravęs su F. Dostojevskiu.
Knygą perskaičiau per kelias valandas, bet tikėjausi iš jos daugiau, žymiai daugiau. Pritrūko man spalvingesnio siužeto, įdomesnių personažų (be Firmino), aprašymų apie knygas ar gyvenimą bibliotekoje.
Dorifore
Knygos, knygos, knygos... 