Vienintelis tikrai įdomus dalykas, dėl kurio norėjosi skaityti šią knygą – amišai ir jų gyvenimo, mąstymo ypatumai. O ta šalia išdygusi meilės istorija tarp advokatės ir psichoterapeuto man taip neskaniai skaitėsi, jau tokia šabloniška pigaus romano dvasia padvelkė, kad fui. Ir pagavau save galvojant, kad turbūt antrą kartą perskaičius Evans’o knygas, reakcija į jo knygose pateiktą meilę būtų tokia pati kaip ir šioj knygoj. Todėl nusprendžiau nežudyti savo meilės Evans’ui ir to pirminio jo istorijų sukelto įspūdžio, ir tikrai jo knygų antrą kartą neskaitysiu
Šiaip tos abi knygos nuo Picoult tikrai neatbaidė, skaitysiu ir kitas turimas jos knygas, nes pats rašymo stilius patinka, knygos skaitosi maloniai ir lengvai, tai pats tas, kai nesinori nieko ypatingai sudėtingo.
Sielos Sparnai
Knygos, knygos, knygos... 