Irma Randakevičienė “Reanimacijos palata“

Knyga tikrai prajuokino ir suteikė gerų emocijų, nors atrodytų ir vieta ne pati maloniausia, ir atmosfera joje turėtų būti ne tokia jau ir smagi. Tačiau, dėka išskirtinių knygos veikėjų, net tokioje vietoje kaip ligoninė ir reanimacijos palata nutinka tiek linksmų, kurioziškų, juokingų nutikimų, kad negali nesišypsoti. Žinoma, nei pati mirtis, nei rimtos ligos, tokios kaip vėžys, ar tikrai sunkiai sergantys žmonės, nėra jokiu būdu juokingi, bet autorė kažkaip sugeba išvengti viso su šiais dalykais susijusio liūdesio, rimties ir pesimizmo ir sukuria šviesią atmosferą, kur atrodo nei tos šviesos ar bent kokio optimizmo neturėtų būti nė kvapo. Šią knygą išskirtine padaro būtent jos “gyventojai“ su savo charakteriais, išskirtiniais bruožais, savo atrodytų paprastučiais gyvenimais ir niekuo neišsiskiriančia kasdienybe. Bet taip tik atrodo iš pirmo žvilgsnio. Gera, smagaus jumoro pilna knyga.

Sielos Sparnai

Alain de Botton “Apie meilę“

Patiko man ji, bet be “labai“, o gal ir tikėjausi kažko per daug ypatingo. Kas patiko – kad taip tiksliai, smulkiai ir labai teisingai aprašomi ir įvertinami skirtingi poros santykių etapai, prasklaidoma ta romantika, kurią dažnai mėgsta autoriai, rašantys panašiomis temomis. Nors iš kitos pusės, kažkiek nuvilia, kad viskas savotiškai taip paprasta ir buitiška. Norisi galvoti, kad didelė ir tikra meilė aukščiau visų šitų dalykų.
Kas užkliuvo – galbūt tai, kad rašoma tik iš vyro pozicijos. Man būtų labiau patikę sužinoti abiejų veikėjų mintis ir jausmus, nes dabar liko visai neaišku, koks buvo merginos požiūris, ar ir ji mąstė ir jautė panašiai. Šiuo atžvilgiu kita Bottono knyga “Romantinis sąjūdis“, kiek aš ją dabar prisimenu, atrodo pagerintas “Apie meilę“ variantas. Bent jau man ji buvo įdomesnė, nors tiksliai ir negalėčiau pasakyti, kuo.
Ir dar – man knygoj daugiau buvo psichologijos, o ne filosofijos (nors tikėjausi atvirkščiai), bet vis tiek sužinojau kai ką naujo.

katilina

Sarah Winman “Kai dievas buvo triušis“

Kuomet skaitinėdavau užsienio puslapius apie knygas, nuolat užkliūdavo knygos pavadinimas “When god was a rabbit“. Knygą skaito knygų klubuose, įtraukia į įvairių apdovanojimų sąrašus, visiems rekomenduoja. Vos ne masinė psichozė. Ir taip knietėjo sužinoti, už ką ši knyga taip liaupsinama. Bet maniau, kad praeis dar bent keli metai, kol mūsų leidyklos ją išleis lietuviškai. Džiaugiuosi, kad klydau. Pamačiusi leidyklos “Jotema“ anonsuose šią knygą, net pašokau iš laimės. O knygų mugėje, ji buvo viena iš trijų knygų, dėl kurios ten važiavau.
Tad apie ką ši knyga? Knygoje laiką galima padalinti į dvi dalis. Istorijos pradžia rutuliojasi Londone, 1960-ieji, 1970-ieji metai ir baigiasi Niujorke, po skaudaus rugsėjo 11-osios įvykio. Elė – pagrindinė knygos veikėja, sunkiai sutarianti su bendraamžiais, neturinti draugų, mieliau leidžianti laiką su kaimynu Golanu. Draugystė su kaimynu, nors knygoje tai stipriai ir neakcentuojama, baigėsi nusikalstama veikla. Bet šią Elės paslaptį žino tik jos brolis. Apskritai, brolio ir sesers draugystė knygoje tiesiog ypatinga, jie kaip sielos dvyniai. Jaučiantys vienas kitą, sugebantys paguosti, palaikyti morališkai. Kartais jų elgesys nesuvokiamas ar nesuprantamas skaitytojas. Bet jie tokie, kaip ir visa likusi Elės šeima. Visi savotiškai keisti, kiekvienas su savo pričiūdais. Man jie priminė tipišką britų šeimynėlę iš komedijos žanro serialo.
Ką reiškia turėti draugą, Elė supranta tik susipažinusi su Džene. Artimos draugės, kurių mamos, pasak Eli, yra tokios skirtingos, kokios begali būti, likimo išskirtos, gyvenimo vėtytos ir pamėtytos, jos vėl susitinka. Nepaisant visų Dženės poelgių, jų draugystė per daug stipri, kad būtų keliami atleidimo ar atstūmimo klausimai.
Kita, knygoje nagrinėjama tema – meilė. Tačiau šiek tiek kitokia meilė. Iš pradžių kiek glumina aprašomi veiksmai, bet paskui pripranti ir suvoki, jog meilės formos gali būti įvairios. Apskritai, knygoje apie daugelį dalykų kalbama labai lengvai, gal net šiek tiek sarkastiškai, ironiškai. Įvykiai, kaip vaiko pagrobimas, nužudymas, savižudybė, turėtų mus traumuoti, bet į visą tai pažiūrima ir per jumoro prizmę. Tiesiog jauti tą ploną siūlą tarp tragedijos ir komedijos. Bet viskas taip gerai subalansuota.
Knygą perskaičiau prieš gerą savaitę, įspūdžiai jau susigulėjo. Bet vis tiek sunku pasakyti, ar ji man patiko. Taip, patiko. O kodėl, nežinau. Sunku rasti žodžių apibūdinančių šią knygą. Kitokia! Ir viskas. Turi ji kažkokių kabliukų, kurie įsikabina į tave ir palieka žymes. Užkabina viduje stygą ir viskas.
Tikriausiai visiems įdomu, kodėl toks knygos pavadinimas. Pradėdama skaityti, aš taip pat labai laukiau tos vietos, kur bus atskleista ši paslaptis. Galvoji, ar autorė turėjo tiesioginę reikšmę, ar paslėpta kokia gilesnė mintis. Negadinsiu Jums malonumo ir neatskleisiu tiesos. Bet man pavadinimo paaiškinimas patiko ir įtikino mane.
Pabaigai, turiu pastabą vertėjui. Kažkodėl maniau, kad šią knygą vertė moteris (taip nusprendžiau tik dėl dviejų sakinių). Kai pamačiau, jog vertėjas vyras, tada dėjau dar didesnį minusą. Tiesiog, jeigu jau verčiam per google translate, tai reikia žinoti, kad nebūtina imti pirmą išmestą žodžio vertimo reikšmę. Net žodis speak, gali reikšti ne tik kalbėti, bet ir deklamuoti. Svarbiausia juk kontekstas. Ir ypač daug dėmesio reikėtų skirti sekso scenoms, kad skaitant jos neatrodytų juokingai ir graudžiai. Gaila, kad neturiu knygos originalo kalba, norėčiau paskaityti, kaip iš tikrųjų ten rašoma. Bet vis tiek manau, kad žodį c.o.c.k. (rašau taip, nes SM deda žvaigždutes, kaip keiksmažodį) nereikėtų versti gaidys (kaip pateikia google translate). Kadangi tokie sakiniai, kaip: “Tarp mudviejų styrojo jo gaidys“ ar “kol jo pirštus pakeitė gaidys“ , mažų mažiausiai skamba perversiškai.

Dorifore

Sam Savage “Firminas“

Kai niekaip nepavyksta parašyti geros knygos, geriausiai rašyti apie knygas. Tokį receptą pabandė knygos autorius ir po ilgų keturiasdešimt nesėkmingų metų, sukūrė gyvenimo šedevrą.
Firminas nei žmogus, nei fantastinė būtybė. Neturės jis ir antgamtinių galių, ir nebus antras virtuvės meistras Remis iš “La troškinys“. Firminas – eruditiška žiurkė, gyvenant Bostono knygyne. Iš pradžių jis, stokodamas alkoholikės mamos pieno, tik graužė knygų lapus, bet vėliau išmoksta skaityti ir pasineria į knygų pasaulį.

“Leidau knygoms įžengti į sapnus, o kartais sapnuodavau knygose save. Glaudžiau trapų Natašos Rostovos liemenį, jaučiau jos delną ant savo peties, ir mudu šokome…“

Knygos anotacijoje rašoma, kad tai šmaikštus, juokingas pasakojimas. Aš retai šypsojausi skaitydama. Netgi priešingai, man tai labiau melancholiška ir graudi istorija. Firminas – tarsi rašytojo alter ego. Galbūt netgi visų rašytojų ar menininkų. Autorius knygoje verčia pamąstyti apie kiekviename menininke slypintį žiurkiną: “Kad ir koks mažas būtum, tavo beprotybė gali būti tokia pat didi kaip kitų“.
Man patinka skaityti knygas apie knygas. Kai yra minimos kitos knygos, kiti autoriai. Nudžiungi, kai supranti užuominą, esi skaičiusi tą knygą. Naują, negirdėta pavardę užsirašai ir vėliau pasidomi. Tokių paminėjimų knygoje rasite daug. Juk tai Firminas, žiurkė, pažįstanti J. Joyce ir bendravęs su F. Dostojevskiu.
Knygą perskaičiau per kelias valandas, bet tikėjausi iš jos daugiau, žymiai daugiau. Pritrūko man spalvingesnio siužeto, įdomesnių personažų (be Firmino), aprašymų apie knygas ar gyvenimą bibliotekoje.

Dorifore

Tess Gerritsen “Mefisto klubas“

Kai būna neskaitadieniai arba norisi tokios knygos, nuo kuris negali atsitraukti, visada imu T. Gerritsen knygą. Ir tikrai žinau, kad perskaitysiu per porą vakarų, nešiosiuosi visur su savimi ir norėsiu dar. T. Gerritsen knygos, kaip McDonaldo maistas. Suvalgai ir po pusvalandžio vėl alkanas.

Knygos autorė – kinė-amerikietė, studijavo mediciną, o būdama motinystės atostogose, pradėjo rašyti knygas. Studijose ir praktikoje įgyta patirtis, padėjo autorei parašyti įtikinamus ir sukrečiančius kriminalinius romanus, kurie pasaulyje jau tapo bestseleriais.

“Mefisto klubas“ – penktoji mano skaityta autorės knyga. Joje toliau tęsiamos dviejų moterų – Ricoli ir Ailz – asmeninio gyvenimo peripetijos ir, žinoma, kraupių žmogžudysčių narpliojimas. Ką jau ką, bet kraują rašytoją mėgsta. Jo netrūksta ir šioje knygoje. Kaip ir kraupių detalių, lavonų aprašinėjimų, medicinos terminų. Patiko man ir pagrindinių veikėjų asmeninio gyvenimo įvedimas į siužetą. Tarsi parodymas, jog kiekviena moteris, kad ir kokį kraupų darbą ji dirbtų, kad ir kokia šalta atrodytų, yra tik moteris, kuri turi teisę įsimylėti uždraustą vaisių, suklysti ir pasielgti neprotingai.
T. Gerritsen knygos man patinka todėl, kad tai nėra šaudo/gaudo ir kas jį nužudė stiliaus knygos. Iš šių knygų galima daug ką sužinoti ir pasimokyti. Pavyzdžiui, “Mefisto klube“ rasite daug religinių žinių, biblijos interpretavimo, šetono simbolikos mūsų istorijoje. Man net buvo įdomu sužinoti apie kriaukles ir jų porūšius. Nustebsite perskaitę apie mistines būtybes ir ką iš tikrųjų veikia “Mefisto klubo“ nariai.
Apskritai, simbolizmo šioje knygoje labai daug. Ir pabaigoje, autorė, leidžia suprasti, jog kartais mes per daug dėmesio skiriame ženklams, per daug sureikšminame įvairius atsitiktinumus. Šaltas protas nugali visada.
Mane žavi autorės sugebėjimas manipuliuoti visa istorija, sukurti mistinę ir tuo pačiu įtemptą aplinką. Aš bijojau, tikrai, kartais skaitydama pasijusdavau labai nejaukiai ir išsigąsdavau kiekvieno traškesio namie.
Rekomenduoju perskaityti šią knygą visiems jos gerbėjams. Po kiekvienos jos knygos, aš visada sau sakau: jau šita tai tikrai geriausia. Po “Mefisto klubas“ pasikartosiu, iš visų penkių, šita tikrai geriausia Bet nepažadu, kad to nepasakysiu ir apie kitas knygas, kadangi dar liko mažiausiai 6 jos neskaitytos knygos.

Dorifore

Hans Fallada “Anuomet mūsų namuose“

Iš dalies suprantu tą knygos jaukumo įspūdį, tik… Pasibaisėjau herojaus šeimoje taikomais auklėjimo metodais, o labiausiai – kaip knygos herojus (Hansas, autorius) gražiai visur ir visada teisina savo tėvus ir kitus veikėjus dėl jų poelgių, veiksmų, įsitikinimų. O jau gobšumas, visko skaičiavimas, “smulkinimasis“ visame kame net nesant būtinybės!
Dabar žinau, iš kur ta garsioji vokiečių tvarka, bet aš tokia tvarkinga būti nenoriu!
Man pasirodė labai moralizuojanti, konservatyvi (blogąja prasme) knyga ir kartais net graudžiai buvo gaila tų vargšų vokietukų vaikų…
Vistik nesigailiu skaičiusi, tik jausmas, kad antrąkart tokiame “sapne“ nenorėčiau atsidurti.

bellete

John Grisham “Nekaltasis“

Gera ne grožinė knyga, labai nustebinusi mane, nes iš Grisham’o to nesitikėjau (kaip ir kažkada nesitikėjau, kad jis parašys ką nors panašaus į “Dažytas namas“ ar “Kalėdų nebus“). Tas gerumas žinoma irgi toks sąlyginis dalykas, nes žinant Grisham’ą kaip teisininką, o tik po to kaip rašytoją, perkėlusį visą savo teisinę patirtį į grožinės literatūros rėmus, o būtent į teisinių trilerių pasaulį, turi mėgti visas tas teisines vingrybes, procesus, bylinėjimusis, apklausas, detalų bylos nagrinėjimą. Šiaip, kitose Grisham’o knygose (grožinėse) ta jo teisinė pusė pasidaro vietomis per sausa ir šiek tiek nuobodoka arba pernelyg paini. Tačiau šioje knygoje viskas taip sklandžiai ir aiškiai išdėstyta, kad skaityti buvo tikras malonumas. Ir nežinau ar čia dėl puikaus vertėjo darbo, ar pats Grisham’as netikėtai sugebėjo negrožinį kūrinį ir sausus faktus pateikti taip patraukliai, kad skaitai ir net nejauti, jog skaitai tiesiog vienos pernelyg ilgai užsitęsusios bylos faktus ir visų su ja susijusių žmonių gyvenimo peripetijas. Knyga apie ne visada gerą ir teisingą policininkų, teisėjų, prokurorų darbą, apie baisią korupciją teisinėje sistemoje, apie žmogiškumą ir teisybės jausmą praradusius tos sistemos atstovus, aplaidumą, abejingumą, apie “patogius“ įtariamuosius, dar “patogesnius“ liudininkus ir mirties bausmės paradoksalumą… Baisu darėsi nuo to, kiek iš tikrųjų nekaltų žmonių nuteisiama mirties bausme, nes tikrojo nusikaltėlio surasti vis nepavyksta arba tingisi į tai pernelyg gilintis, o nuteisti kažką vis tiek reikia. Skaičiau ir siaubingai piktinausi visa neteisybe… O žinant, kad skaitai tikrą istoriją, tikrus faktus, tai iš viso šiurpu darėsi. Gerai, kad liko dar nors lašelis gerų, protingų, atsidavusių žmonių apeliacinių skundų pateikimo ir nagrinėjimo sistemoje, tik jų dėka nors dalis nekaltų ir neteisingai nuteistų žmonių neiškeliauja į susitikimą su šio pasaulio kūrėju… Tikrai gera knyga. Man ji sukėlė jausmą lyg žiūrėčiau labai neblogą laidą per Discovery kanalą.

Sielos Sparnai

F. Scott Fitzgerald “Didysis Getsbis“

Prieš skaitydama šią labai išgirtą knygą, tikėjausi iš jos kažko daugiau. Tačiau tai nereiškia, kad ši knyga man nepatiko. Anaiptol, ji labai savotiška, savito stiliaus, puikiai atskleistas laikotarpio žavesys.
Tai istorija ir apie meilę, ir apie neištikimybę, ir apie svajones bei jų įgyvendinimą. Buvo labai įdomu skaityti apie 20 amžiaus turtuolių gyvenimą, vakarėlius, kurie kupini savotiško žavesio.
Istorija apie Getsbį, tačiau ji pasakojama iš jo kaimyno Niko lūpų ir tai leidžia skaitytojui stebėti viską iš šalies. Skaitydama vis galvojau, kodėl ši knyga pavadinta “The Great Gatsby“ (“Didysis Getsbis“) ir tik perskaičius ir pamąsčius keletą dienų priėjau išvadą, kad tai dėl Getsbio svajonių įgyvendinimo, jo sugebėjimo iš paprasto vaikino tapti visų mėgiamu turtingu žmogumi.

Sonbahar

Jodi Picoult “Susitarimas“

Sunku kalbėti apie knygas, kurios nelabai palietė ir nesukėlė jokio jausmų antplūdžio, todėl tiek ilgai niekaip negalėjau savęs priversti parašyti atsiliepimą. Lyg ir buvo viskas, ko aš paprastai tikiuosi iš Picoult ir kas man patinka jos knygose, bet šį kartą nei kokių gilesnių apmąstymų, nei kažkokios atjautos pagrindiniams veikėjams nesukėlė. Toks keistas jausmas, lyg ir skaudi tema, skaudūs įvykiai, sunkūs išgyvenimai, lyg ir įdomu skaityti, nu bet absoliučiai jokio atgarsio dūšioj nerasta.

Sielos Sparnai

Jodi Picoult „Paprasta tiesa“

Vienintelis tikrai įdomus dalykas, dėl kurio norėjosi skaityti šią knygą – amišai ir jų gyvenimo, mąstymo ypatumai. O ta šalia išdygusi meilės istorija tarp advokatės ir psichoterapeuto man taip neskaniai skaitėsi, jau tokia šabloniška pigaus romano dvasia padvelkė, kad fui. Ir pagavau save galvojant, kad turbūt antrą kartą perskaičius Evans’o knygas, reakcija į jo knygose pateiktą meilę būtų tokia pati kaip ir šioj knygoj. Todėl nusprendžiau nežudyti savo meilės Evans’ui ir to pirminio jo istorijų sukelto įspūdžio, ir tikrai jo knygų antrą kartą neskaitysiu
Šiaip tos abi knygos nuo Picoult tikrai neatbaidė, skaitysiu ir kitas turimas jos knygas, nes pats rašymo stilius patinka, knygos skaitosi maloniai ir lengvai, tai pats tas, kai nesinori nieko ypatingai sudėtingo.

Sielos Sparnai