Sarah Winman “Kai dievas buvo triušis“

Kuomet skaitinėdavau užsienio puslapius apie knygas, nuolat užkliūdavo knygos pavadinimas “When god was a rabbit“. Knygą skaito knygų klubuose, įtraukia į įvairių apdovanojimų sąrašus, visiems rekomenduoja. Vos ne masinė psichozė. Ir taip knietėjo sužinoti, už ką ši knyga taip liaupsinama. Bet maniau, kad praeis dar bent keli metai, kol mūsų leidyklos ją išleis lietuviškai. Džiaugiuosi, kad klydau. Pamačiusi leidyklos “Jotema“ anonsuose šią knygą, net pašokau iš laimės. O knygų mugėje, ji buvo viena iš trijų knygų, dėl kurios ten važiavau.
Tad apie ką ši knyga? Knygoje laiką galima padalinti į dvi dalis. Istorijos pradžia rutuliojasi Londone, 1960-ieji, 1970-ieji metai ir baigiasi Niujorke, po skaudaus rugsėjo 11-osios įvykio. Elė – pagrindinė knygos veikėja, sunkiai sutarianti su bendraamžiais, neturinti draugų, mieliau leidžianti laiką su kaimynu Golanu. Draugystė su kaimynu, nors knygoje tai stipriai ir neakcentuojama, baigėsi nusikalstama veikla. Bet šią Elės paslaptį žino tik jos brolis. Apskritai, brolio ir sesers draugystė knygoje tiesiog ypatinga, jie kaip sielos dvyniai. Jaučiantys vienas kitą, sugebantys paguosti, palaikyti morališkai. Kartais jų elgesys nesuvokiamas ar nesuprantamas skaitytojas. Bet jie tokie, kaip ir visa likusi Elės šeima. Visi savotiškai keisti, kiekvienas su savo pričiūdais. Man jie priminė tipišką britų šeimynėlę iš komedijos žanro serialo.
Ką reiškia turėti draugą, Elė supranta tik susipažinusi su Džene. Artimos draugės, kurių mamos, pasak Eli, yra tokios skirtingos, kokios begali būti, likimo išskirtos, gyvenimo vėtytos ir pamėtytos, jos vėl susitinka. Nepaisant visų Dženės poelgių, jų draugystė per daug stipri, kad būtų keliami atleidimo ar atstūmimo klausimai.
Kita, knygoje nagrinėjama tema – meilė. Tačiau šiek tiek kitokia meilė. Iš pradžių kiek glumina aprašomi veiksmai, bet paskui pripranti ir suvoki, jog meilės formos gali būti įvairios. Apskritai, knygoje apie daugelį dalykų kalbama labai lengvai, gal net šiek tiek sarkastiškai, ironiškai. Įvykiai, kaip vaiko pagrobimas, nužudymas, savižudybė, turėtų mus traumuoti, bet į visą tai pažiūrima ir per jumoro prizmę. Tiesiog jauti tą ploną siūlą tarp tragedijos ir komedijos. Bet viskas taip gerai subalansuota.
Knygą perskaičiau prieš gerą savaitę, įspūdžiai jau susigulėjo. Bet vis tiek sunku pasakyti, ar ji man patiko. Taip, patiko. O kodėl, nežinau. Sunku rasti žodžių apibūdinančių šią knygą. Kitokia! Ir viskas. Turi ji kažkokių kabliukų, kurie įsikabina į tave ir palieka žymes. Užkabina viduje stygą ir viskas.
Tikriausiai visiems įdomu, kodėl toks knygos pavadinimas. Pradėdama skaityti, aš taip pat labai laukiau tos vietos, kur bus atskleista ši paslaptis. Galvoji, ar autorė turėjo tiesioginę reikšmę, ar paslėpta kokia gilesnė mintis. Negadinsiu Jums malonumo ir neatskleisiu tiesos. Bet man pavadinimo paaiškinimas patiko ir įtikino mane.
Pabaigai, turiu pastabą vertėjui. Kažkodėl maniau, kad šią knygą vertė moteris (taip nusprendžiau tik dėl dviejų sakinių). Kai pamačiau, jog vertėjas vyras, tada dėjau dar didesnį minusą. Tiesiog, jeigu jau verčiam per google translate, tai reikia žinoti, kad nebūtina imti pirmą išmestą žodžio vertimo reikšmę. Net žodis speak, gali reikšti ne tik kalbėti, bet ir deklamuoti. Svarbiausia juk kontekstas. Ir ypač daug dėmesio reikėtų skirti sekso scenoms, kad skaitant jos neatrodytų juokingai ir graudžiai. Gaila, kad neturiu knygos originalo kalba, norėčiau paskaityti, kaip iš tikrųjų ten rašoma. Bet vis tiek manau, kad žodį c.o.c.k. (rašau taip, nes SM deda žvaigždutes, kaip keiksmažodį) nereikėtų versti gaidys (kaip pateikia google translate). Kadangi tokie sakiniai, kaip: “Tarp mudviejų styrojo jo gaidys“ ar “kol jo pirštus pakeitė gaidys“ , mažų mažiausiai skamba perversiškai.

Dorifore