Sunku kalbėti apie knygas, kurios nelabai palietė ir nesukėlė jokio jausmų antplūdžio, todėl tiek ilgai niekaip negalėjau savęs priversti parašyti atsiliepimą. Lyg ir buvo viskas, ko aš paprastai tikiuosi iš Picoult ir kas man patinka jos knygose, bet šį kartą nei kokių gilesnių apmąstymų, nei kažkokios atjautos pagrindiniams veikėjams nesukėlė. Toks keistas jausmas, lyg ir skaudi tema, skaudūs įvykiai, sunkūs išgyvenimai, lyg ir įdomu skaityti, nu bet absoliučiai jokio atgarsio dūšioj nerasta.
Sielos Sparnai
Knygos, knygos, knygos... 