Lucía Etxebarría „Beatričė ir dangiškieji kūnai“

Antroji perskaityta šios rašytojos knyga ir vėl labai labai patikusi.

Patariu perskaityti ir kitą šios autorės knygą „Meilė, smalsumas…“, kolkas nesusigulėjusios mintys normaliai ir negaliu išskirti, kuri labiau patiko. Abi kažkuo artimos, bet ir kažkuo kitokios.

Vėl istorija apie tris moteris – lesbietę Ketę, vyrų vartotoją ir širdžių ėdikę Moniką ir Bėją, įsitikinusią, kad meilė neturi lyties. Atveriami trys laikotarpiai vienos moters gyvenime: vaikystė, paauglystė ir jaunystė. Beatričė galėtų būti Saule, visgi tai knyga apie ją, ji yra visų įvykių centre. Tačiau ji nežiba. Visą jos gyvenimą dengia rūkas. Viskas, kas vyksta, yra apie ją, bet ir tarytum šalia jos. Tarsi lyginami ir du miestai – tamsus Edinburgas ir šviesus Madridas. Madride ir Edinburge šokama pagal tą pačią muziką, svaigstama nuo tų pačių narkotikų, trokštant to paties: sekso, meilės, priežasčių išgyventi dar vieną naktį.

                                   ( Aistuliaa )

Lucia Etxebarria „Meilė, smalsumas, prozakas ir abejonės“

„Romane pateikiami ispanių moterų prototipai, sukuriami trijų seserų paveikslai. Vyriausoji, Ana, – namų šeimininkė, tradicinės ispanės moters, namų židinio sergėtojos, prototipas; vidurinioji sesuo Roza, padariusi stulbinamą karjerą ir suradusi savo vietą tradiciškai daugiau vyrams priklausančioje srityje. Jaunylė Kristina propaguoja seksualinė laisvę, svaiginimos medžiagas – tai tarsi jos iššūkis puritoniškam motinos auklėjimui. Visos trys seserys skirtingos, tačiau nė viena nesujaučia gyvenime pasiekusi tai, ko troško, visos trys ima piknaudžiauti psichotropiniais medikamentais, klimpsta į depresiją, jas visas kankina dvasinė tuštuma, lydinti nuo pat vaikystės, kai lio bė tėvo.“

Labai patikusi knyga – ieškosiu bibliotekoje ir kitos šios autorės knygos (berods, tik dvi ir yra išverstos). Knyga, alsuojami liūdesiu, depresija, narkotikais, daug sekso scenų, smurto ir panašių dalykų – vien dėl to gal daug kam nepatiktų
Bet kažkas čia lyg temoje ja domėjosi, tai rekomenduoju skaityt.

Tik užgimę, buvome lyg akmenys ir laukėme, kad gyvenimas mus aprašys. Subrendę tapome statulomis. Galime tik įskilti arba sudužti, bet pasikeisti galimybių beveik nėra.

                  ( Aistuliaa )