Isabel Allende “Afroditė. Istorijos, receptai ir kiti afrodiziakai“

Jau pats pavadinimas pasako, apie ką ši knyga (maistas plius seksas- kaip abu šie dalykai susiję ir kaip smarkiai antrasis gali priklausyti nuo pirmojo). Labai smagi knyga, prajuokinusi ne kartą ir ne du. Ypač juokingi buvo įvairūs papasakoti nutikimai iš pačios autorės ir jos pažįstamų gyvenimo. Ir šiaip visokių įdomių faktų, susijusių su maisto istorija, Allende pririnkusi į savo knygą bei pateikusi nemažai receptų (kurie, pasak jos, visi yra išbandyti).

katilina

Isabel Allende “Fortūnos duktė“

Ši knyga kiek nuvylė. Gal jei ją būčiau skaičiusi po didelės pertraukos po skaitytos “Dvasių namai“, pasirodytų ir kitaip. O dabar, kai skaičiau netrukus po to, kai baigiau ,,Dvasių namus“,  man rodos, kad šių dviejų knygų nėra nė ko lyginti , jos skiriasi kaip diena ir naktis (ir tas akivaizdus skirtumas, sakyčiau, mane net šiek tiek pribloškė) . “Fortūnos duktė“ man pasirodė labiau nuotykinė, magiško realizmo joje tik pėdsakai. Iš Allende kūrybos lyginti ją galėčiau su naujausiu romanu “Sala po vandenynu“ (va jos gal daugmaž ir lygiavertės). O trečioji trilogijos dalis, kaip numanau, turėtų būt irgi panaši į “Fortūnos dukterį“ , tai kažin ar ją ir beskaitysiu. Nuotykinės literatūros esu prisiskaičiusi paauglystėje, paskutiniu metu ji manęs nelabai betraukia. Beje, bent tos dvi trilogijos knygos visai nesusiję, tai teoriškai visai jokio skirtumo, kuri pateks pirmoji į rankas. Nors aš savo ruožtu norėčiau rekomenduoti, jei skaitysit šią trilogiją, “Dvasių namus“ imti į rankas pačią paskutinę (kad nebūtų nusivylimų kaip man pačią geriausią trilogijos (ir autorės) knygą jau perskaičius).

Ingėnas

Isabel Allende “Visos mūsų dienos“

Dar viena jos autobiografinė knyga, kurios pasakojimas prasideda ten, kur baigėsi “Pauloje“. Iš pradžių bijojau, kad jos abi dubliuosis, bet be reikalo, nes šitoj knygoj nebepasakojamos rašytojos šeimos praeities istorijos, o susitelkiama į gyvenimą po dukters mirties. Nežinau, ar čia Allende talentas pasireiškia, ar jų gyvenimas iš tikro toks spalvingas, tačiau skaityti apie realius žmones ir įvairiausius jų nutikimus buvo taip pat įdomu kaip ir išgalvotas istorijas. Knygos pagrindas- Allende gyvenimas su antruoju vyru, amerikiečiu Viliu, jų meilės ir santykių istorija, kurioje pilna ir skausmo, ir džiugių akimirkų. O aplink šią porą, kaip planetos aplink saulę, sukasi kiti žmonės su savo gyvenimais- jų vaikai, anūkai, tėvai, marčios, bendradarbiai ir artimiausi draugai- visi, kuriuos Allende vadina savo “gentimi“. Kiekvienas jų turi savo istoriją, išdėstytą knygoje (išskyrus tuos, kurie nenorėjo būti paminėti).

Nors neabejoju, kad autorė daug ką nutylėjo, jos knyga vis tiek yra labai atvira ir, mano manymu, pakankamai sąžininga. Ir ji pati, ir kiti knygos veikėjai pasirodo kaip visiškai paprasti žmonės, kiekvienas su savo trūkumais ir klaidomis, tačiau aprašyti su didele meile. Įdomu buvo sužinoti ir apie didelės dalies jos knygų sukūrimo aplinkybes, kas įkvėpė vieną ar kitą istoriją (pvz. trilogiją vaikams ji rašė padedama anūkų, o knygą apie Zoro jai buvo pasiūlyta rašyti ir ji, kiek padvejojusi, sutiko). Vietomis knyga labai prajuokino, vietomis buvo gana liūdna, tačiau visada- įdomi. Tikrai turėtų patikti tiems, kas mėgsta skaityti apie kitų žmonių gyvenimus.

Tiesa, norintiems skaityti šią knygą, prieš tai siūlyčiau būtinai perskaityti “Paulą“.

katilina

Isabel Allende “Paula“

Tikrai nesitikėjau, kad man ji taip patiks. Įsivaizdavau keturis šimtus puslapių pagraudenimų, tačiau nieko panašaus nebuvo. Na gerai, buvo liūdnų vietų, ypač rašytojai kalbant apie savo dukterį Paulą, ilgus mėnesius gulinčią komoje, arba karinį Čilės perversmą ir visokias baisybes po jo, bet didžioji knygos dalis- daug daug istorijų iš pačios autorės ir jos giminės gyvenimo, visa krūva pačių keisčiausių personažų, neįtikėtinų nutikimų ir susitikimų. Kai toks įspūdingas gyvenimas, rodos, nereikia net kurti pramanytų dalykų. Nors Allende to daryti beveik ir nereikėjo. Visos jos knygos (bent jau parašytos iki “Paulos“) remiasi pamatytomis, išgyventomis ar bent jau išgirstomis istorijomis, daug pažįstamų žmonių į jas “sutalpinta“. Žodžiu, labai įdomi, šilta ir atvira knyga. Ir liūdna, ir juokinga, bet pakankamai optimistiška.

Katilina

Isabel Allende “Apie meilę ir šešėlius“

Turiu prisipažinti, kad iš pradžių knyga nelabai patiko. Skaičiau įvairias įvairių žmonių istorijas ir galvojau- istorijos įdomios, gerai papasakotos, bet kas iš to? Tačiau persiritus į antrą pusę, knyga visiškai įtraukė ir nebepaleido iki pat pabaigos.

Jos veiksmas vyksta neįvardintoj Lotynų Amerikos šaly karinės diktatūros metais, kur laisvė ir teisingumas- seniai pamiršti dalykai, o valdžiai užkliuvę žmonės masiškai suiminėjami ir taip pat masiškai pradingsta be žinios. Į vienos tokios pradingėlės, penkiolikametės mergaitės paieškas įsitraukia du jauni romano herojai- žurnalistė ir fotografas, ir tai visiškai pakeičia jų abiejų gyvenimus.

Žinoma, meilei knygoje taip pat skiriama pakankamai vietos, bet joje pilna ir kitų dalykų- beveik kiekvienas pasirodęs veikėjas (net ir nelabai svarbus) ar bent jo šeima turi savo nepakartojamą istoriją, tų istorijų pilna knyga, vos ne iš kiekvienos jų dar būtų galima parašyti atskirą kūrinį. Allende- tikra istorijų pasakojimo meistrė, rašo lengvai ir įdomiai, ne per daug sentimentaliai, bet užtektinai, kad paliestų skaitytojų širdis.

Mano manymu, panašios knygos ir filmai labai reikalingi. Kad žmonės nepamirštų baisių, kartais protu nesuvokiamų įvykių, kad suprastų tokių režimų baisumą ir būtinybę jiems priešintis. Tikrai gera knyga, nors vietomis ir pakankamai šiurpi.

katilina

Isabel Allende “Mano išgalvota šalis“

Knyga, skirta gimtajai rašytojos šaliai- Čilei, kurią ji paliko po 1973 metų karinio perversmo ir niekada nebegrįžo gyventi nuolat. Savotiškas prisiminimų romanas. Į pasakojimus apie šalies istoriją, geografiją ar politiką įterpiamos istorijos iš pačios Allende giminės, ne ką mažiau įdomesnės už aprašytąsias jos romanuose (pateikiama nemažai realių tų romanų veikėjų prototipų ir tikrų atsitikimų, kuriuos randame jos knygose). Autorė nevengia pasišaipyti iš savo šalies ir jos žmonių, tačiau kartu jaučiama ir didelė meilė jiems, nostalgija praėjusiems laikams ir papročiams ir liūdesys dėl to, kad daug kas išlikę tik jos atmintyje (kurioje tikrovė neatskiriamai susimaišiusi su fantazija). Tačiau knyga nėra itin rimta blogąja prasme, nei per daug sentimentali, vietomis netgi labai juokinga. Kadangi apie Čilę nelabai ką ir žinojau, buvo įdomu skaityti tiek apie pačią šalį, tiek apie jos gyventojus ir jų būdą. Pati autorė neslepia, kad knyga labai subjektyvi, tačiau tuo ji ir žavi. Man labai patiko.

                  ( Katilina )

Isabel Allende “Dvasių namai“

Tai pirma mano perskaityta Allende’s knyga, ji man labai patiko, todėl tikrai nebus paskutinė. Nesitikėjau nieko imdama šią knygą į rankas, todėl labai nudžiugau, kai ji mane užkabino ir nepaleido iki pat pabaigos. (Girdėjau labai daug gerų atsiliepimų apie šią rašytoją ir jos knygas)
Labai patiko autorės rašymo stilius, visas tas skirtingų moterų kartų istorijų perpynimas, sužavėjo. Gaila, kad knygoje mažiau linksmų įvykių, o blogų daugiau. Skausmas lydėjo visų šių moterų likimus..
Reikės pasiimti ir kitas šios autorės knygas paskaityti.

               ( Indra666 )

Isabel Allende “Eva Luna“

Labai patiko, viskas viskas, nuo pradžios iki pat pabaigos. Ši istorija tarsi nepaprastai gardus patiekalas su begale pačių įvairiausių prieskonių, iš kurių kiekvienas įneša savo spalvą, o kartu jie sukuria nepamirštamą skonį. Tikėjausi paprastos meilės istorijos, su šiokia tokia egzotika, tokio beveik lengvo skaitaliuko, o gavau nepaprastai daugiasluoksnį pasakojimą su tokia gausybe veikėjų, pasakojimo vingių, kad net akys raibo, o mano vaizduotė pablūdusi nuo įspūdžių, spalvų, kvapų gausos, nebetilpo į jokius rėmus ir nebespėjo visko piešti mano galvoje. Nepaprastai sunkūs gyvenimai, skaudūs likimo vingiai, labai ryškūs ir savotiški personažai, apipynę dviejų pagrindinių veikėjų, per visą pasakojimą mažais žingsneliais žengiančių vienas kito link, gyvenimus, įpintus į revoliucijos, pilietinių sambrūzdžių, partizaninių judėjimų atmosferą, indėnai, džiunglės, keistuolis daktaras-profesorius su savo iškamšomis ir dar keistesniais gydymo metodais, raudonųjų žibintų gatvės su savo spalvingais gyventojais, mažas miestelis su labai draugiška ir nuoširdžia bendruomene, geraširdis arabas, įpynęs į pasakojimą rytietiškų motyvų, pirmieji seksualiniai potyriai ir žaidimai, susižavėjimai, meilė, nusivylimai, tikri draugai ir nuoširdi pagalba bei rūpestis. Visko tiek daug, kad tikrai akys raibsta ir protas svaigsta nuo tokios gausos ir margumo. Ir, mane neišpasakytai apžavėjo šiokia tokia aliuzija į „Tūkstantis ir viena naktis“, tas nepaprastas Evos gebėjimas kurti stebuklingus pasakojimus, neribota vaizduotė ir išmonė, nenusileidžianti ir pačiai Šecherezadai. Patiko ir pati kalba, sakiniai, palyginimai, pasakojimo stilius, viską gerte gėriau į save, o akys taip ir slydo per kiekvieną eilutę, puslapį. Radau ir grynai asmeniškų jausminių sąsajų su savo gyvenimu, jo personažais, susišaukė tam tikros mintys ir jausmai su mano vidumi. Neina trumpai ir nuosekliai nusakyti apie ką knyga, koks jos siužetas. Visko daug, bet tuo pačiu labai skanu.

               ( Sielos Sparnai )