Gera ne grožinė knyga, labai nustebinusi mane, nes iš Grisham’o to nesitikėjau (kaip ir kažkada nesitikėjau, kad jis parašys ką nors panašaus į “Dažytas namas“ ar “Kalėdų nebus“). Tas gerumas žinoma irgi toks sąlyginis dalykas, nes žinant Grisham’ą kaip teisininką, o tik po to kaip rašytoją, perkėlusį visą savo teisinę patirtį į grožinės literatūros rėmus, o būtent į teisinių trilerių pasaulį, turi mėgti visas tas teisines vingrybes, procesus, bylinėjimusis, apklausas, detalų bylos nagrinėjimą. Šiaip, kitose Grisham’o knygose (grožinėse) ta jo teisinė pusė pasidaro vietomis per sausa ir šiek tiek nuobodoka arba pernelyg paini. Tačiau šioje knygoje viskas taip sklandžiai ir aiškiai išdėstyta, kad skaityti buvo tikras malonumas. Ir nežinau ar čia dėl puikaus vertėjo darbo, ar pats Grisham’as netikėtai sugebėjo negrožinį kūrinį ir sausus faktus pateikti taip patraukliai, kad skaitai ir net nejauti, jog skaitai tiesiog vienos pernelyg ilgai užsitęsusios bylos faktus ir visų su ja susijusių žmonių gyvenimo peripetijas. Knyga apie ne visada gerą ir teisingą policininkų, teisėjų, prokurorų darbą, apie baisią korupciją teisinėje sistemoje, apie žmogiškumą ir teisybės jausmą praradusius tos sistemos atstovus, aplaidumą, abejingumą, apie “patogius“ įtariamuosius, dar “patogesnius“ liudininkus ir mirties bausmės paradoksalumą… Baisu darėsi nuo to, kiek iš tikrųjų nekaltų žmonių nuteisiama mirties bausme, nes tikrojo nusikaltėlio surasti vis nepavyksta arba tingisi į tai pernelyg gilintis, o nuteisti kažką vis tiek reikia. Skaičiau ir siaubingai piktinausi visa neteisybe… O žinant, kad skaitai tikrą istoriją, tikrus faktus, tai iš viso šiurpu darėsi. Gerai, kad liko dar nors lašelis gerų, protingų, atsidavusių žmonių apeliacinių skundų pateikimo ir nagrinėjimo sistemoje, tik jų dėka nors dalis nekaltų ir neteisingai nuteistų žmonių neiškeliauja į susitikimą su šio pasaulio kūrėju… Tikrai gera knyga. Man ji sukėlė jausmą lyg žiūrėčiau labai neblogą laidą per Discovery kanalą.
Sielos Sparnai
Knygos, knygos, knygos... 