Graham Swift ,,Vandenų žemė“

Skaitant pirmąją pusę ne kartą buvo kilusi pagunda šią knygą mest,  man ji rodėsi gerokai nuobodi. Na bet buvau užsibrėžusi visgi skaityti iki galo. Iš pradžių buvo užsilikę daug neaiškių vietų. Galvojau, kad būsiu kažką esminio praleidus neatidžiai skaitydama. Tačiau vėliau viskas pradėjo aiškėti, siužetas tapo pakankamai nuosekliu, viskas susidėliojo į vietas tarsi mozaika. Maždaug ties viduriu, perskaičius apie 200 psl., mano nuomonė apie ją labai pasikeitė (į gerąją pusę). Ir dabar jau tikrai nebesigailiu šią knygą skaičiusi. Knygoje daug šokiruojančių, dramatiškų įvykių, dabar įdomu, kaip viskas užsibaigs. Na ir pats rašymo stilius labai literatūriškas, meistriškas, atrodo, apgalvota kiekviena detalė, kiekvienas žodis.
Va jei lyginti ją su “Pilkosiomis sielomis“, tai abi knygos turėjo labai panašių siužeto užmojų, tačiau pats išpildymas visiškai skirtingas. Nors man pačiai arčiau dūšios visgi išlieka “Pilkosios sielos“ (tos knygos nuotaika labiau įtikinanti, geriau viską galėčiau atkurti vaizduotėje, na ir skaitėsi įdomiai nuo pat pirmųjų puslapių).

Ingėnas

Graham Swift “Į dienos šviesą“

romanas apie buvusį policininką, dirbantį privačiu detektyvu. Daugiausia pasakojama apie įvykius, nutikusius, kai ėmėsi vienos klientės vyro sekimo. Jau gana anksti aišku, kuo tai baigėsi, tačiau viskas pamažu atskleidžiama knygos pabaigoj. Ši istorija manęs visai nesudomino, jo jausmai tai moteriai irgi neįtikino. Daug įdomiau buvo skaityti apie pagrindinio herojaus santykius su šeima- žmona, dukterimi, tėvais ir įvairias istorijas apie juos. Didelis knygos pliusas- ji parašyta gerai ir skaitosi labai lengvai, nors, tiesą sakant, perskaičius buvo tik viena mintis- išbandyti romane aprašytą (labai “skaniai“) coq au vin patiekalo receptą.

                                                ( katilina )