Ši istorija šiek tiek žemiškesnė, su realesnėm, aiškesnėm problemom. Ir vėl stebino pirmosios veikėjos (motinos), o vėliau ir kitos veikėjos (dukters) mąstymas, poelgiai, sprendimai. Pašiurpino, bet niekuo ypatingai nenustebino baleto mokyklos kasdienybė – sužaloti kūnai, sužaloti protai, sužalotos asmenybės. Motinos svajonių realizavimas per dukterį – pakankamai manjakiškai pavaizduotas, bet taip pat niekuo ypatingai nenustebino, naujų kažkokių tos problemos gijų neatskleidė. Na, o pabaiga tai tokia nučiuožusi, kad skaičiau ją du kartus ir vis tiek likau kaip su šlapiu skuduru per veidą gavus. Nežinau, nieko ypatingo ir iš šios knygos nepasisėmiau, jokių gilesnių apmąstymų ji man nesužadino. Tokia nei šiokia, nei tokia knyga. Net konkrečiai negalėčiau nubrėžti ribos – patiko ji man ar visgi ne. Ne man suprasti prancūzų meninės išraiškos formas ir vaizduotės kūrinius, oi ne man.
Sielos Sparnai
Net nežinau, kaip šią knygą apibūdinti, aprašyti. Rašytoja pasakoja savo, diplomato duktės, gyvenimą skirtingose šalyse: Japonijoje, Kinijoje, JAV, Bangladeše ir kt. Knyga sukėlė įdomių minčiu. Nors pradžioj nelabai kabino, bet vėliau pasidarė gana įdomu. Veiksmo mažai, daugiau minčių, jausmų, išgyvenimų. Rašytoja atkreipia dėmėsį į alkį – alkis – gyvenimo variklis. Alkio nejaučiantys žmonės – apatiški, neveiklūs. Man knyga patiko.
Knygos, knygos, knygos... 