Jurga Ivanauskaitė ,,Placebas”

Man ši knyga labai patiko, kol kas Nr. 1 iš skaitytų Ivanauskaitės knygų. Tiesa, skaičiau jos kūrybos nedaug (pastaruoju metu tik “Viršvalandžius” bei “Pragaro sodus”, ir paauglystėje “Ragana ir lietus”, kuri tuomet visiškai nepatiko).Tikrai net nenumaniau, kad “Placebas” bus tokia gera ir įtraukianti knyga. O kadangi ji vos ne dokumentinė-istorinė (mistinio trilerio rėmuose), pilna to laikmečio, kuriuo rašyta, aktualijų, tai sukilo sentimentai (ne paslaptis, aš esu sentimentali). Manau, kad kada nors, kai užsinorėsiu trumpam sugrįžti į praeitį, skaitysiu ją dar kartą. O pats placebas … aišku, ne tokia forma, kaip šioje knygoje (čia labai daug fanstastikos elementų), bet tikiu, toks dalykas tikrai egzistuoja.

Ingėnas

Jurga Ivanauskaitė

Jurga Ivanauskaitė (1961- 2007) – prozininkė, dramaturgė, poetė, žurnalistė, fotografė, dailininkė, eseistė, kultūros antropologė, viena žymiausių Lietuvos rašytojų. Išeidama iš šio pasaulio ji paliko išskirtinę savo kūrybą ir tvirtos, sugebančios susitaikyti su liga moters prisiminimą. Tad noriu apžvelgti Jurgos Ivanauskaitės gyvenimą ir kūrybą.

Biografija

    Jurga Ivanauskaitė gimė 1961 metų lapkričio 14 dieną Vilniuje, garsių Vilniaus intelektualų Korsakų giminėje. Jos tėvas buvo žymus rusų dailininkas Ivanovas ( J. Ivanauskaitės pavardė yra sulietuvinta) , mama- menotyros daktarė Ingrida Korsakaitė. Būsimos rašytojos tėvai išsiskyrė, kai ši buvo dar visai mažytė. O 1977 metais gimė Jurgos sesuo Radvilė Racėnaitė (šiuo metu ji- humanitarinių mokslų daktarė).
    1980 metais Jurga Ivanauskaitė baigė M. K. Čiurlionio vidurinę meno mokyklą (dabar- Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla), o 1985 metais- grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Tais pačiais metais pasirodė ir pirmasis jos novelių rinkinys ,,Pakalnučių metai”.
1988–1991 m., Lietuvos Atgimimo metais, ji aktyviai bendradarbiavo Sąjūdžio leidiniuose: „Sąjūdžio žinios“, „Sietynas“, „Atgimimas“, „Šiaurės Atėnai“.
Pasirodžius jos kitiems kūriniams (,, Mėnulio vaikai”, ,,Kaip užsiauginti baimę”, ,,Pragaro sodai”) aplinkiniai pastebėjo, kad Jurga pasikeitė : keitėsi ne tik jos būdas, bet ir išvaizda : ėmė rengtis juodai, vilkėti ilgus sijonus, nešioti begalę papuošalų, ryškiai ir tamsiai dažyti akis, buvo maištininkė. Tuo metu ji ieškojo savęs, jai trūko dvasinės laisvės, tad po truputį ėmė ieškoti stiprybės dvasiniuose dalykuose.
    Pasirodęs Jurgos romanas ,,Ragana ir lietus” buvo tuoj pat uždraustas. Kritikai įvertino šį kūrinį kaip pornografijos platintoją, garsintoją, nors pati autorė stengėsi per aistrą nagrinėti, atrasti dvasinius dalykus.
    1994 metais ji pirmą sykį išvyko į Indiją ir ten studijavo Tibeto budizmą. Taip prasidėjo jos meilė kelionėms ir domėjimasis Rytų kultūra.
    Vėliau keliavo ir persikėlė į Buriatiją, budizmo meką. Ten rašytoja ir toliau bandė atrasti save, daug meditavo, skaitė
    Rašydama populiarųjį romaną ,,Miegančių drugelių tvirtovė”, ji pajuto pirmuosius kojos skausmus. Gydytojai ilgai nerado skausmų priežasties. Galiausiai 2005-aisiais metais medikų pranešta žinia buvo negailestinga : Jurga Ivanauskaitė serga sarkoma- viena sunkiausių vėžio formų.
    2005-ųjų lapkritį Jurga Ivanauskaitė buvo paguldyta į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę. J. Ivanauskaitei iš kojos medikai pašalino piktybinį auglį. Kadangi liga nesitraukė, rašytoja išvyko gydytis į Švediją, kur jai buvo atliktos dar kelios sudėtingos operacijos. Grįžus į Lietuvą, maždaug pusę metų jai dar buvo atliekama chemoterapija. Deja, išsaugoti jos gyvybės nebepavyko. Ji mirė 2007 m. vasario 17 dieną, palaidota Vilniaus Antakalnio kapinėse.
        Dabar apie jos kovą su liga galime perskaityti tik jos paskutinėje knygoje ,, Viršvalandžiai”.
    Kai Jurga Ivanauskaitė mirė, jai buvo 45-eri metai.

Apie Tibetą

    Jurga Ivanauskaitė keliavo, mokėsi ir kurį laiką netgi gyveno svetimose šalyse. Dažniausiai ji lankydavo Rytų šalis, domėjosi ne tik šių šalių papročiais, bet ir ieškojo sau tinkamo tikėjimo, vidinės laisvės. Daugelį savo kelionių įspūdžių ji aprašė savo knygose. Nors jos pirmoji kelionė buvo į Indiją, Jurgos atminty didžiausi įspūdžiai išliko iš kelionių į Tibetą- jį menininkė tiesiog įsimylėjo.
Ji pati pasakojo, kad ją rytai traukė nuo pat vaikystės. Jai patikdavo vartyti mamos kolekcionuotus japonų graviūrų albumus. Tačiau, tik tada, kai ji pirmą kartą savo akimis išvydo Rytus, suprato, kad ten- jos tikrieji namai. ,,Labai puikiai žinau savo vietą pasaulyje:tai Tibetas, kurį pavadinčiau savo dvasine tėvyne, ir Lietuva- fizinė tėvynė, kur man buvo lemta gimti, todėl turiu čia atlikti kažkokį darbą.”- sakė ji. Patekus į Rytus jai atsirado dar vienas narkotias, dar viena gyvenimo meilė- kalnai. Juose jai nebeliko kamavusių sveikatos sutrikimų, tik ten ji gavo galimybę visiškai atsipalaiduoti.
   Ji visą laiką svajojo apie Tibetą, kaip ,,…dykumomis vedžiojamas benamis svajoja apie Pažadėtąją žemę, kaip viduramžių mistikas- apie Kristaus karalystę…”. Jurga tikėjo, kad turi tą Pažadėtąją žemę nors ir klupdaa nueiti. Tibete ji pirmą sykį gyvenime pajuto tobulą harmoniją su savimi, su ja supančiais žmonėmis, gyvūnais, žeme, vandeniu, dangumi ir dievu. Jurga jautėsi taip, lyg Tibetas būtų sukurtas jai, o ji jam. Čia ji patyrė daug įspūdžių, mistiškų ir itin asmeniškų išgyvenimų. Gyvendama ji sužinojo daug dalykų apie Tibetą, jo papročius: pabuvo ritualuose, laidotuvėse, krikštynose, vestuvėse. Daugelyje susitikimų su žurnalistais ji minėdavo, kad dažnai jautėsi taip, tarsi Tibete ji jau būtų buvusi, kad prisimena įžymiausias vietas, lyg ten jau būtų kada nors buvusi. Ypač medituojant šie ,,prisiminimai” ją labai kankindavo. Ji troško kokiu nors būdu sužinoti apie savo ,,praeitį”.
    Kelionės atšiauriomis Tibeto aukštikalnėmis padeda suprasti, kokia ryžtinga, drąsi ir atkakli buvo moteris. Ji keliavo po Rytus ne tik moderniomis technikos priemonėmis, bet ir ant gyvūnų nugarų, pėsčiomis. Rašytojai kelionė buvo kaip meditacija, o ne žygis, ne turistinė kelionė, kuri praplėstų akiratį.
    Rašytoja kelionių metu ypatingai susidomėjo budizmu. Prieš tai Jurga jau buvo pradėjusi nekęsti savęs, ji jautė depresiją, vidinę krizę. Vydama tą krizę lauk ji ir išvyko į Rytus, kur panoro atrasti naują save : švarią, tyrą. Ir nors jai to nepavyko padaryti, ji sužinojo daug naujų, naudingų ir gerų dalykų. Jai netgi teko pabūvoti Dalai Lamos paskaitoje,kur tokių kaip ji buvo 5000. Deja, mažai kas supranta, kokią iš tikrųjų naudą turi duoti tikėjimas. Jurgai teko susidurti su tikra viduje vykusia Dievo ir Šėtono kova. Ji savo akimis matė, kaip, troškę dieviškosios palaimos, tikintieji išprotėdavo. Penkeri metai, praleisti Tibete, jai leido pamatyti pasaulį kitokiomis akimis, suprasti, kad ir Lietuvoje ji viską turi, tad nusprendė grįžti. Tačiau grįžusi ji dar kurį laiką išgyveno nedidelę depresiją.
    Po tų penkerių metų ji tapo Lietuvos Tibeto rėmimo grupės pirmininke, 2003 m. nominuota Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ Tolerancijos žmogaus titului.
    Eseistinius, publicistinius, o kartais ir mistinius kelionių įspūdžius Jurga Ivanauskaitė stengėsi papildyti piešinių ir fotografijų parodomis:
• 1998 m. buvo surengta piešinių paroda „108 Mandalos“,
• 1999 m. fotografijos paroda „Tibetas – kita realybė“.
Taip pat juos aprašė ir itin vertinamose knygose: „Ištremtas Tibetas“ (su jo Šventenybės XIV Dalai Lamos įžanga; 1996), „Kelionė į Šambalą“ (1997), „Prarasta Pažadėtoji žemė“ (1999), ,,Kelionių alchemija“ (2003) bei „Tibeto Mandala“ (2004).

Bibliografija

• Pakalnučių metai (novelių rinkinys). – Vilnius: Vaga, 1985m.; Tyto alba, 2003m.;
• Mėnulio vaikai (romanas). – Vilnius: Vaga, 1988m.;
• Kaip užsiauginti baimę (novelių ir apsakymų rinkinys). – Vilnius: Vaga, 1989m.;
• Stebuklinga spanguolė (pasaka vaikams su autorės iliustracijomis). – Vilnius: Vyturys, 1991m.;
• Pragaro sodai (romanas). – Vilnius: Vaga, 1992m.;
• Agnijos magija (romanas). – Vilnius: Vaga, 1995m.;
• Ištremtas Tibetas (publicistika). Vilnius: Tyto alba, 1996m.;
• Kelionė į Šambalą (romanas). Vilnius: Tyto alba, 1997m.;
• Prarasta pažadėtoji žemė (romanas). Vilnius: Tyto alba, 1999m.;
• Sapnų nublokšti (romanas). Vilnius: Tyto alba, 2000m.;
• Ragana ir lietus (romanas). – Vilnius: Tyto alba, 2002m.;(kitas leidimas – 1993 m.)
• Placebas (romanas). – Vilnius: Tyto alba, 2003m.;
• Kelionių alchemija (esė). – Vilnius: Tyto alba, 2003m.;
• Šokis dykumoje (eilėraščiai). Vilnius: Tyto alba, 2004.;
• Kaip Marsis Žemėje laimės ieškojo (pasaka). Vilnius: Tyto alba, 2004m.;
• Švelnūs tardymai (interviu). Vilnius: Tyto alba, 2005m.;
• Miegančių drugelių tvirtovė (romanas). – Vilnius: Tyto alba, 2005m.;
• Odė džiaugsmui (eilėraščiai). – Vilnius:Tyto alba, 2007m.;
• Viršvalandžiai (esė). – Vilnius: Tyto alba, 2007m.;
• Diena, kurios nebuvo (novelė). – 2008m.

Jurgos Ivanauskaitė kūryba versta į anglų, latvių, estų, rusų, lenkų, kroatų, vengrų, gruzinų, ukrainiečių, prancūzų, vokiečių, švedų kalbas.

Kritikų atsiliepimai

J. Ivanauskaitė vadinama labiausiai provokuojančia lietuvių rašytoja, tačiau jos novacijos nėra savitikslės, o pagimdytos skausmingos reakcijos į socialinio gyvenimo skurdumą ir egzistencinį beviltiškumą (novelių rinkiniai „Pakalnučių metai“, 1985, „Kaip užsiauginti baimę“, 1989).

1961 m. gimusios Ivanauskaitės kūryba (…) yra naujos laisvės, kuriai pasiryžusi jauna lietuvių literatūra, pavyzdys. Ji kaip joks kitas autorius ar jokia kita autorė nutolsta nuo lietuviškos realybės, net kai ši jos romanuose yra susijusi su dabartimi.
Frankfurter Allgemeine

J. Ivanauskaitė su savo „Ragana ir lietumi“ įėjo į pasaulinę literatūrą.
Kommune

J. Ivanauskaitė patraukia savo pasakojimo stiliumi, kuria stiprių moterų paveikslus nemenkindama ir vyrų, kurie vaizduojami kaip mylimieji, su savo silpnybėmis ir stiprybėmis, didingi ir griaunantys – labai žmogiški Dievo žmonės su žmogiškais troškimais.
Freitag 42

Apdovanojimai

• Lietuvos nacionalinė meno ir kultūros premija, 2005 m.
• Romanas „Miegančių drugelių tvirtovė“ – geriausia 2005 m. knyga (konkurso rengėjai – Lietuvos radijas ir televizija bei Lietuvos leidėjų asociacija).
• Žurnalo „Moteris” Metų moteris, 2007 m.
• Už nuopelnus Lietuvos Respublikai ji apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi
2006 metais ji gavo Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos apdovanojimą už kūrybinę veiklą

Atminimas

2007 m. lapkritį įsteigta viešoji įstaiga Jurgos Ivanauskaitės kūrybinio paveldo centras
2009m. Rugsėjo mėnesį atsirado du Jurgai skirti paminklai : antkapinis paminklas- didžiulis angelas ir skulptorės Ksenijos Jaroševaitės sukurta Katino skulptūra

Ekranizacijos :

2007 m. A.Puipa pagal J.Ivanauskaitės knygas “Ragana ir lietus”, “Placebas” ir “Sapnų nublokšti” sukūrė filmą “Nuodėmės užkalbėjimas” Lietuvoje šis kino filmas uždirbo 686 tūkstančius litų.
Algimantas Puipa ketina sukurti antrą filmą pagal rašytojos Jurgos Ivanauskaitės romaną. Šį kartą režisierius rengiasi ekranizuoti knygą “Miegančių drugelių tvirtovė”
„Šokis dykumoje” – tai dokumentinis biografinis filmas, kuris pristato rašytojos Jurgos Ivanauskaitės gyvenimą, kūrybą ir visuomeninę veiklą, perteikia Jurgos patirtį bei įamžina jos idėjas, mums paliktas kaip kvietimą drąsiai ir beatodairiškai siekti dvasinio tobulėjimo.

ĮDOMU ĮDOMU ĮDOMU ĮDOMU ĮDOMU ĮDOMU ĮDOMU ĮDOMU ĮDOMU

Jurgos Ivanauskaitės parašytas laiškas žmonėms.

,,Laiškas žmonijai”

,,Mano likimas mėgsta pokštus ir paradoksus. Pokštauti jam ypač patinka gruodžio mėnesį. Užpernai, gruodžio 12-ąją, jau iškritus pirmajam sniegui, lemtis mane apdovanojo dviem ypatingais trofėjais: rytą sužinojau, kad sergu vėlyvos stadijos itin piktybiška sarkoma, o vakarop man pranešė, kad gavau Nacionalinę premiją. Tąsyk priėjau prie lango, pro ašarų miglą pažvelgiau į juodą, pasibaisėtinai abejingą dangų ir pagrūmojau ten aukštybėse sėdintiems Nežinomiesiems, kurie mus, lyg marionetes, tampo už atsitiktinumų, sutapimų ir neišvengiamybės virvučių. Pašnabždomis išrėžiau, nors mieliau būčiau išrėkusi: “Šitaip nežaidžiama!” Jokio atsako, žinoma, nesulaukiau. Supratau, kad ir toliau reikės gyventi. Būtent gyventi, o ne mirti, kad ir ką bylotų rūstūs, dievų funkcijas prisiėmusių onkologų konsiliumai. Pernai gruodis ir vėl pateikė dvi staigmenas: nugyvenau 12 unikalių mėnesių, jie man tikriausiai jau nebuvo skirti, ir tapau Metų Moterimi.

Visada buvau fanatiška darboholikė, nė dienos negalėdavau ištverti nieko neveikdama, dusau nuo savo pačios idėjų, kurioms įgyvendinti reikėtų bent penkiasdešimties klonuotų mano antrininkių. Tačiau būtent 2006-aisiais aš nieko neveikiau ir ničnieko nenuveikiau. Tik varčiausi įvairių ligoninių lovose ir buvau vartoma ant operacinių stalų net dviejose šalyse: Lietuvoje ir Švedijoje. Už mano gyvybę, už ilgesnę gyvenimo trukmę ir kiek įmanoma geresnę jo kokybę kovojo daugybė žmonių. Prieš juos žemai lenkiu galvą.

Kiekviena iš nebūties išplėšta diena tikrai yra ne mano nuopelnas. Dienas ir laiką mums dalija Dievas. Jei ką šiemet ir nuveikiau, tai išmokau elgtis su laiku. Kuo mažiau man jo lieka, tuo daugiau sugebu sutalpinti į kiekvieną valandą, minutę.

Laiko kiekybė ir laiko kokybė yra du visiškai skirtingi dalykai. Akimirka gali būti ilgesnė ir puikesnė už šimtmetį.

Kartais atrodo, kad 2006-ieji man buvo tarsi dar vienas, magaryčių dovanotas gyvenimas, per kurį patyriau ir suvokiau daugiau nei per ligi tol įveiktą, išbaigtą ir užbaigtą 44-erių metų periodą.

“Magaryčios” – žodis, ataidėjęs iš mano vaikystės, kai mudvi su senele slampinėdavom po Palangos turgų, o šnekios žemaičiuojančios moterėlės ant lygiai nusistovėjusių svarstyklių pridėdavo dar vieną obuolį, kelias braškes ar prie puslitrio agrastų, subertų į laikraštinį piltuvėlį, švystelėdavo papildomą žiupsnį.

Magaryčios įsirėžė net ir mano delne: prie netikėtai sutrumpėjusios Gyvenimo linijos staiga atsirado mažytė uodegėlė. Už jos dabar ir laikausi, kaip už voratinklio, kaip skęstantis – šiaudo.

Šiame gyvenime po gyvenimo man teko iš naujo mokytis vaikščioti beveik suparalyžiuota koja ir kvėpuoti puse plaučių. Kūdikiškai pliką galvą šildau vaikiškomis kepuraitėmis. Chemoterapija tapo savotiška iniciacija – juk plikai nuskutamos tos, kurios įšventinamos į deivės Nut žynių luomą arba tampa budistų vienuolėmis, taigi pradeda naują, aukštesnį būties etapą. Niekur nemačiau tiek gražių moterų, kaip kad palatose, kuriose lašinami nuodų sinonimu tapę vaistai. Glotnus it krištolo rutulys pakaušis paryškina kasdienybės aptrintus veido bruožus ir nutraukia rutinos šydą nuo akių – sielos veidrodžių. Nesuprantu, kodėl kai kurios moterys drovisi tokio atviro, tarsi deimantinis peilis aštraus grožio.

Esu įsitikinusi, kad garbingo Metų Moters titulo nusipelnė bet kuri vėžiu serganti mano pakeleivė, sutikta Santariškių klinikų orbitoje. Jos visos su šventu Jeanne’os d’Arc ryžtu grumėsi už būtį.

Tikiu, kad Regina, it koks maištaujantis angelas metusi iššūkį siaubingai, vos kelias savaites gyvenimo jai žadėjusiai diagnozei, dabar vaikštinėja savo namų sode prie Čikagos, stebi paukščius, atskrendančius į 31 lesyklėlę, ir šeria simpatinguosius mangustus. Regina nė už ką nesutiko mirti, kai, pasak jos pačios, pagaliau sutiko mylintį ir mylimą vyrą, kai po daugybės sunkių, savižudiškų metų pajuto svaigų gyvenimo skonį ir saldumą.

Tačiau ne tik didžiosios pergalės vertos apdovanojimų. Visada prisiminsiu ir ponią Rožę, kuri pasiryžo numirti gražiai, taip, kad artimieji jos įspėjimą priimtų lyg didžią Pamoką, o kada nors, stojus jų pačių atsisveikinimo valandai, galėtų sušnibždėti kaip šv. Pranciškus: “Mano Sese, Mirtie…”

Filosofai ir antropologai pastebi, kad moderniosios civilizacijos piliečiai baugščiai slepiasi nuo nepaneigiamo, neatšaukiamo, nepermaldaujamo fakto, kad yra mirtingi. Pati mirtis irgi vis kruopščiau slepiama, tarsi būtų gėdinga. Nemažai ligonių gėdijasi net savo ligos – jei susirgai vėžiu, tampi tarsi pažymėtas geltona žvaigžde ir atsiduri sveikųjų pasaulio užribyje. Mūsų visuomenėje dar labai gaji nuomonė, kad sunkus ligonis privalo žinoti savo vietą: palatą, tvankų merdėti pritaikytą kambarėlį ar urvą, į kokį traukiasi dvėsti sužeistas žvėris.

Aplinkiniams darosi nejauku, jei vėžiu pažymėtasis drįsta išlįsti įviešumą, sakytum, ant jo kaktos šviestų ryškus it “Coca-Colos” reklama užrašas: “Memento mori”. Atmink, kad mirsi.

Dar visai neseniai, kai pati buvau sveika, šalia vėžininko jausdavausi nejaukiai, tarsi toji liga būtų užkrečiama. Apie vėžį tebesklando daugybė mitų ir prietarų, jis tebėra apgaubtas baimės ir nesuvokimo skraiste labiau nei bet kokia kita liga, išskyrus AIDS. Iki šiol atkakliai tikima, kad onkologinės ligos nepagydomos. Sapaliojama, kad moderniausiais mokslo laimėjimais pagrįsta medicina bejėgė, kad vėžį verčiau gydyti kaip viduramžiais: dėlėmis, šlapimu, musmirių, rūpužių ir kandžių trauktinėmis arba burokėlių sulčių klizmomis.

Neseniai sulaukiau laiško, kuriame rašoma, kad visas Vilnius kalba, jog praradau tikrąjį tikėjimą, nutolau nuo mistikos, magijos, ezoterikos ir atsidaviau “mafijai su baltais chalatais ir skalpeliais”. Į tai galiu atsakyti tik tiek, kad mano tikėjimas yra tvirtesnis nei kada nors anksčiau, kad kritiniais šių baisių ir gražių metų momentais esu jautusi ne tik Dievo rankos prisilietimą, bet ir jo glėbio stiprybę. Juk net itin skeptiškas onkologas patvirtins, kad, gydant vėžį, susijungia ne tik gydytojo ir ligonio pastangos. Svarbiausias yra trečiasis veiksnys. Nenorintieji gali jo neįvardyti, abejojantieji jam suteikia Absoliuto vardą, na, o tikintieji tą lemiamą jėgą vadina Dievu.

Visiems gerai žinoma pasakėlė, kad onkologinės ligos priežastys neva – karminės, kad jos nusipelno tik tie, kurie neteisingai gyvena. Jeigu iš tikrųjų taip būtų, nereikėtų kalėjimų, nes visi žmogžudžiai, kankintojai, vagys išmirtų nuo leukemijos ar sarkomos.

Naujajame Testamente nė karto neužsiminta, kad Dievas sunkiomis negaliomis žmones baudžia arba taip jiems kerštauja (girdėjau nuomonę, kad man šitaip “atkeršyta” už keliones į Himalajus ir domėjimąsi budizmu). Jėzus Kristus beveik visose evangelijų istorijose gydo ligonius, o labiausiai įkvepiantys jo pamokslai skirti paliegėliams, nelaimėliams, mažutėliams…

Apie ligą, kaip bausmę, labai mėgsta kalbėti visokio plauko ekstrasensai, bioenergetikai, šarlatanai, Nostradamo instituto direktoriai ir kontaktuotojai su nežemiškomis civilizacijomis, jie už kosminius pinigus siūlo savo šlykščias “panacėjas” viltį praradusiems ligoniams ir jų artimiesiems. Tokius gyduolius, lengvai žongliruojančius madingais žodelyčiais “čakra”, “aura”, “prana”, “ajurveda”, “Tibeto medicina”, jau seniai laikas traukti baudžiamojon atsakomybėn, o kai kuriuos aš įsakyčiau net sušaudyti be teismo.

Sako, kad sergantis žmogus tampa piktas. Jeigu ant ko nors ir pykstu, tai tik ant visų ką tik čia išvardytų menkystų. Sirgdama suvokiau, kad net labai sunkios ligos ėdamas žmogus gali gyventi pilnakraujį, turiningą gyvenimą. Kartais sergančiojo egzistencija tampa gal net vertesnė už įprastą sveikojo rutiną, nes staiga atsiradęs suvokimas, kad kiekviena diena yra didžiausia dovana, kokią tik įmanoma gauti, nuo buvimo pasaulyje nulupa daugybę nereikšmingų smulkmenų, kvailų įsitikinimų ir beprasmių įsipareigojimų. Būtis ima švytėti, neretai spinduliuoja ir jos šeimininkas, nors gal tik jis ir dar keli artimieji žino mastą tos kančios, kuria mokama už šią ypatingą šviesą.

Taip, taip, ligonis irgi gyvena, o ne tik serga ar ritasi mirties linkui. Suglumstu, kai kas nors nustemba, man patikinus, kad ne tik tįsau lovoje galvodama apie įkapes, bet turiu daugybę darbų, pramogų ir ateities planų. Kita vertus, sergantis – dar nereiškia niekam tikęs. Kad ir kokia sunki liga, svarbiausia jos neįsileisti į savo sielą. Tada stebuklingas galias parodys ir kūnas. Aš pati apstulbstu stebėdama, kaip jis už mane grumiasi, kaip užgydo žaizdas po sunkiausių operacijų, kaip stengiasi, kad, netekusi vienos ar kitos savo fizinės detalės, pamažu prisitaikyčiau vėl gyventi taip, kaip man patinka.

Paradoksalu, bet būtent dabar iš tikrųjų pamilau savo kūną, nors anksčiau turėjau aibę kompleksų, o kartais tiesiog nekenčiau savo atspindžio veidrodyje. Pagaliau (kai pagal visas nūnai egzistuojančias grožio teorijas turėčiau savo noru pasitraukti į šiukšlyną) tapau pati sau graži. Net pamėgau fotografuotis, kaitalioti įvaizdžius, keisti šukuosenas (tai labai lengva, kai neturi plaukų) ar kelioms valandoms pasipuošti “haute couture” drabužiais. Šitaip stengiuosi atsidėkoti savo kantriajam, darbščiajam ir vis dar man labai ištikimam kūnui.

Jau girdžiu, kaip dvasingieji teisuoliai šaukia, kad mirštant reikia rūpintis savo siela. Tačiau ir kūnas man yra duotas Dievo. Būtent dabar išmokau save mylėti ir patikėjau, kad galiu būti mylima. Mylima tokia, kokia esu: silpna, neįgali, neretai – bejėgė, su daugybe randų, žaizdų ir netgi su vėžiu. Už tai, kad išdrįsau į save įsileisti meilę, esu be galo dėkinga visiems tiems drąsiems žmonėms, kurie nebijojo su manimi, sergančia, būti, man padėjo, mane palaikė, gelbėjo, globojo, guodė, stiprino, linksmino, džiugino, juokino, kurie mano gyvenimą darė ir tebedaro nuostabų. Ačiū, ačiū, ačiū!”

Autorė : la Tulipe