Arto Paasilinna ,,Gudrioji nuodų virėja”

Ši knyga man kaip širdies kardiograma, aukštyn žemyn, tai atrodo sudomina, tai vėl nuobodu. Pradžioje labai kliuvo rašymo stilius, sakiniai man tokie statiški, šalti, neemocingi. Istorija pati gan įdomi, bet iš aprašymo tikėjausi kitko. Knygos antroje pusėje rašo, kad jai pakliuvus į pragarą, ten jau jos laukė trys vyrai, bet ponia ir prarage ponia. š visų pagyrų knygai ir autoriui, tikrai tikėjausi daugiau. Nei bloga, nei gera knyga, neturinti didelės vertės, bet paskaityt, kai neturit, ką veikt, tinka. Daviau jai 3/5 ir nežinau, ar imsiu kito autoriaus knygas

              ( Doriforė )

Arto Paasilinna ,,Zuikio metai”

Gal ir simboliška, bet artėjant Zuikio (kiškio, katino) metams, į rankas paėmiau būtent šią knygelę. Ir tiesą sakant, galiu sakyti, kad šis autorius vienas iš didžiausių šių metų atradimų (be abejonės, ne be Jūsų pagalbos). Trumpai, tai knyga apie žurnalisto kelionę po Suomiją su zuikiu po pažasčia. Siužetas nesudėtingas, tačiau man paliko gerą įspūdį, nes šioje knygoje žmogaus santykis su laukiniu gyvūnėliu ypatingas.Man ypatingai patiko šis kailinis žvėrelis.
Nors siužetas tikrai paprastas, tačiau jame yra ir kvailų, ir sarkastiškų dalykų, o tai satyriškai pašiepia šiuolaikinį pasaulį (nors knyga rašyta 1975 m.) ir žmones.
Puiki knyga, kurią rekomenduoju nesibaidančioms satyriškumo ir kitokių knyginių prieskonių.

Beje, Paasilinna išleidęs net 35 noveles, tad tikėkimės, kad ir mums daugiau knygų bus kada nors prieinamos.

           ( daite )

Arto Paasilinna “Kaukiantis malūnininkas”

Perskaičius gerokai po vidurnakčio, užvertus paskutinį psl., dar kurį laiką negalėjau užmigti, ilgai galvojau, nes sukėlė daug jausmų, minčių apie žmones gyvenančius tarp mūsų, kurie yra “kitokie”, kurie netelpa į visuomenės nustatytas normas. Apie vieną iš tokių ir rašoma šiame romane.Rašytojas pašiepia savanaudišką, siaurų pažiūrų visuomenę.
Šiame romane būtent ir rašoma, apie keistuolį, pamišėlį, malūnininką Gunarą Hutineną, kuris pasak jo paties mažumėlę pamišęs,mat kartais užeina noras staugti naktimis, pamėgdžioti paukščius. Mažai pasaulio mačiusiai kaimelio bendruomenei, tas nepriimtina, jie pradeda skūstis, priekaištauti Hunarui, tuo sukeldami ir priversdami jį imtis, nenuspėjamų, desperastikų veiksmų, kartais jis patenka į sau nepalankias situacijas net visai netyčia.Taip jis užsitraukia daugumos norą jį išvežti į psichiatrijos ligoninę, nors jis geba puikiai darbuotis ir tvarkytis, nežiūrint to staugimo jis supranta, samprotauja:
“ jeigu jam krūtinėje būtų iškilęs skausmingas pūlinys, visi būtų davę jam ramybę, gailėjęsi, pagelbėje, leidę sirgti tarp žmonių”.Bet kadangi jo protas kitoks nei visų, jis liko nepripažintas ir išguitas lauk iš žmonių gyvenimo.Vis tik jis mieliau pasirinks vienatvę, nei grotuotą psichiatrijos ligoninės palatą su slogiais ir apatiškais nelaimėliais”.
Taigi prasideda savotiškos gaudynės, keliančios jaudulį…

Mane “Kaukiantis malūnininkas” iškart patraukė savo: paprastu, lengvu stiliumi, ironišku humoru, komiškais vaizdeliais, kartu su intriga , trilerio elementais, gyvenimu pelkynėj, nes priminė Voldeną, (tik į Voldeną žmogus pasitraukė savanoriškai), o čia persekiojamas, priverstas bėgti, nuo žmonių slapstytis, bandyti kurtis ir išgyventi, pramisti primytyviomis bei minimaliomis priemonėmis. Romano netikėti siužetiniai vingiai į pabaigą, tokie netikėti, taip pribloškia ir dar tas magiškojo realizmo gabaliukas, kuris palieka,ar bent jau man paliko klausimą “kas vis tik atsitiko?
Pirmakart skaičiau apie pamišėlį kaip personažą malūnininką Hunarą, kaip neurasteniką, ir taip nuoširdžiai gailėjausi jo kaip veikėjo, kuris vertė žavėtis jo nenuilstamu darbu, bandant prikelti seną malūną, kartu juo kaip labai nusimanančiu ne tik apie savo amatą, bet pačiu malūno mechanizmu, (matyti, kad autorius specialai pastudijavo malūno konstrukciją) Hunaro nagingumu, t.p. kovojant su pasitaikančiomis net beviltiškomis situacijomis.Taip pat piktintis kai kuriais jo išpuoliais, smerkti jį.Tai romanas iššaukiantis “plačią paletę jausmų”.
Labai patiko pirmoji pažintis su Arto Paasilinna “Kaukiančiu malūnininku”. Jame radau ir komiškumo, humoro, įpintų istoriniu aplinkybių,truputi meilės, truputi magiškojo realizmo.Vertinu, kaip LL.

                                 ( Pajauta )