Milorad Pavič “Antrasis kūnas“

Kūrinio veiksmas vyksta skirtingoje erdvėje, skirtingu laiku. Rašytojo valia mes atsiduriame tiek 18, tiek 21 amžiuje. Aplankome Belgradą, Paryžių, Veneciją ir Sentendrę. Visus įvykius jungia paslaptingas žiedas, burtai bei mirties ir pomirtinio gyvenimo improvizacijos.

Tai knyga, kuri mus pasitinka savitu balkanų stiliumi, sakyčiau net savita balkanams būdinga erotika (tokią išvadą darau lygindama šio serbų rašytojo erotikos pateikimą, su bosnijos serbų režisieriaus E. Kusturicos filmų erotikos scenomis).

“Tuomet jis ištiesė ranką ąsočio link. Pilnas vandens ąsotis stovėjo prie kriauklės, o jo kaklelis buvo vyriško lytinio organo formos. Tokie ąsočiai žiedžiami tik Chalkidikėje. Jis prisitraukė indą ir, nugėręs vieną gurkšnį, drėgnu kakleliu įėjo į Aksiniją, tačiau iš ąsočio į šalia gulėjusią mergaitę neišbėgo nė trupučio vandens.“

Tai knyga, kuri mus įtraukia tarsi į ilgą meditaciją ar sapną apie Dievą, kūrimą ir Kristus reiškę žmonijai. Ne kartą aiškinami Kristaus ženklai palikti žemėje: jo apsireiškimai, simboliai ir darbai.

Ir tai knyga, kuri, pabaigoje visą pasakojimą paverčia filosofine studija. Mūsų antrasis kūnas – dvasios kūnas. Mūsų dabartis – amžinybės ir laiko susidūrimas. “Tik yra praeitis, tak ateitis. <…> tarp jų yra dabartis, taigi mūsų gyvenimas.“ Autorius filosofiškai aiškindamas laiką, pritaria idėjai, jog egzistuoja keli laikai ir kelios erdės. (nors kiek toks aiškinimas yra filosofinis taip pat galima pasiginčyti. A. Einšteino reliatyvumo teorija taip pat mums aiškina apie laiko ir erdvės santykį, kelis laikus, tai yra stebėtojams skirtingai suvokiamą laiką.)

Vertinimas. Raiškus, išskirtinis stilius, tačiau nė kiek išskirtinis ar “kitoks“ siužetas. Tai nei trileris, nei istorinis romas, sakmė ar filosofinė studija. Visko po truputį, ir nors meistriškai sujungta nepadaro kūrinio išpildytu. Šiai knygai duodu 5 balus iš 10. Tačiau tarsi “tikiu“ rašytojo sugebėjimais ir norėčiau jog kitas, garsiausias jo kūrinys “Chazarų žodynas“, papultų man kada į rankas.

                               ( Argija )

Milorad Pavič ,,Chazarų žodynas“

“Daiktavardžiai – Dievui, veiksmažodžiai – žmogui“.

Magiškasis realizmas! Toks sodrus sodrus, į kurį sutelpa ištisi tonai spalvų ir dar atspalvių niuansai. Kiekvienas naujas puslapis – nauja spalva, naujas gurkšnis, nauji išminties perlai. Šita knyga turinti savo poeziją, nepamainomą ir betarpiškai eruditišką.
Kūrinys sudarytas iš trijų dalių: krikščioniškos, musulmoniškos ir hebrajiškos. Tai nelyg žodynas, kurį, teisybė, gali ir skaityti kaip žodyną – šokinėjant nuo vienos dalies, prie kitos. Taip, visai kaip žaidimas. Dėlionė. Tokia, kuri sudėliota iš fantazijos, šviesos, magijos, gyvasties, tikėjimo mozaikų. Pats tas mozaikas atrandi, pasidžiaugi jomis, pašildai rankose, kartais nenori paleisti, bet paskui vėl leidiesi ten, kur žaidimas veda.

“Mūsų kūnas yra srovė jūroje, o mintys – tik jūra. Kūnas įkuria sau vietą pasaulyje, prasimušdamas pro mintis. O siela – tai ir vieno, ir kito vaga“.

Pasakojimo gija audžiama aplink neva egzistavusią chazarų tautą. Su savais papročiais, prietarais, likimais. Tai knyga su aiškia pretenzija į chaosą – bet tokį dievišką, kad nedrįsti prieštarauti. Negali, kai tekstas atveria tau savo didybę, ir tu turi teisę stovėti jos akivaizdoje. Postmodernioje literatūroje dažniausiai yra naudojamas neišsakymo principas, nes, priešingai, užbaigtumas gali būti suprantamas kaip sąstingis. “Chazarų žodyne“ visai tas pats. Čia vyrauja vitališkumas, kur ne kur transformuojantis į sapnų karaliją. Kūrinyje, iš esmės, daug daug siūlelių, kuriuos reikia gaudyti, o sugavus dar ir suverpti. Svarbiausia, o kartu ir įspūdingiausia, kad kiekvienas susiverps pagal savo poreikius, įsitikinimus, mintis.

“Balsės yra siela priebalsių kūne“.

Knygoje religijos galia – ryški kaip saulė. Ryškūs sapnų motyvai, tradicijų tęstinumas. Galų gale kas gi geriau už tai išsaugo tautos autentiškumą? O jis, tas autentiškas tapatumas, turi svarbią rolę. Rolę kūrinyje turi viskas, kas gyva, kas supa materiją, kas yra neatsiejama jos dalis. Kyla tik klausimas: iš kur ji, toji materija…
Knyga puikiai iliustruoja tai, kad jokie likimo smūgiai ir vingiai neužgesins ugnies, jei tik šioji bus dažnai kurstoma. Gi ji – dieviška. Perskaitai – ir tolumoje regisi neįrėmintas miražas. Neįrėmintas jis todėl, kad visa tai kas laisva ir šventa – neįrėminama į jokius pradus. Ir tatai per amžius.

Aš manau, apie “Chazarų žodyną“ kalbėti be jam prideramo patoso – kaip ir nelabai išeina. Reikia liaupsių, pagyrų, reikia.

                                        Biancca