Skaiciau su didžiuliu malonumu, pasakojimas lėtas, ištęstas, kas man šiaip nepatinka, bet šioje knygoje tai žavu, gražu, užburia ir įtraukia. Užvertus paskutinį knygos lapą, jau jaučiau ilgesį tai knygai, nors ji dar vis tebebuvo mano rankose. Knyga tiesiog užliūliavo mane, įsupo į save ir nenorėjo paleisti, taip susigyvenau su herojais, kad, rodos, ir pati ten dalyvavau ir išgyvenau visus įvykius. Tai, be jokios abejonės, tokia knyga, kurią mielai skaitysiu ir dar kartą.
Šioje knygoje pasakojama apie biografę Margaretą ir visiems žinomą romanų rašytoją Vidą Vinter. Pačioje pradžioje knyga sužavi gražiai aprašomais posmais apie knygas, dažnai sutinki žinomų romanų pavadinimus, kaip „Džeinė Eir“, „Vėtrų kalnas“, „Moteris baltais drabužiais“ ir t. t. (koks sutapimas, kad kaip tik šiuo metu ir mūsų forume nagrinėjami keli iš šių romanų). Pacituosiu keletą vietų:
„Galų gale pakilusi nuo laiptų, pasinėriau į knygyno tamsą. Tam, kad rasčiau kelią, man nereikėjo grabaliotis lempos jungiklio. Knygyną pažinojau taip, kaip žmogus kitąsyk pažįsta įprastas vaikystės vieteles. Mano šnerves pasiekė odos bei seno popieriaus kvapas, ir išsyk pasijutau ramiau. Perbėgau pirštais nugarėles, kaip pianistas, sėdęs prie instrumento, perbėga klaviatūrą. Kiekviena knyga skimbteli individualia ir nepakartojama nata.“ (Manau, tai daugeliui is mūsų įprastas ir pažįstamas jausmas.)
„Mano darbas ne pardavinėti knygas, o jomis rūpintis. Kur buvusi, kur nebuvusi, vis pasiimu kokią knygą iš lentynos, perskaitau puslapį, kitą. Šiaip ar taip, skaityti knygą – irgi reiškia ja rūpintis. Nors ir ne tiek senos, kad būtų vertingos vien dėl savo amžiaus, nors ne tiek svarbios, kad jas medžiotų kolekcininkai, mano globotinės man brangios, tai kas, kad atsivertus dažniausiai paaiškėja, jog iš vidaus jos tokios pat nuobodžios kaip ir iš išorės. Tačiau, kad ir koks banalus būtų turinys, aš visuomet aptinku ką nors, kas mane sujaudina. Juk kažkas, nūnai jau velionis, kadaise manė, jog šitie žodžiai pakankamai reikšmingi, kad juos vertėtų užrašyti.“
„Kai numiršta, žmonės išnyksta. Prapuola jų balsas, jų juokas, kvapo šiluma. Suyra kūnas. Ilgainiui sutrūnija netgi kaulai. Išsisklaido visi gyvi prisiminimai apie juos. Tai drauge ir šiurpu, ir visiškai natūralu. Tačiau šitame visuotiniame nykimo procese pasitaiko ir išimčių. Tasai, kuris parašo knygą, per ją egzistuoja toliau. Ir mes jį atrandame iš naujo…“
„Kelios valandos nuo aštuntos vakaro iki pirmos ar antros nakties man visuomet būdavo magiškos. Balti atverstos knygos puslapiai mėlynos frotinės lovatiesės fone, ant balto puslapio gelsvas lempos šviesos ratas – štai mano vartai į kitą pasaulį.“ (Kokia graži skaitymo idilė!)
Tokie gražūs aprašymai taip ir skiepija meilę knygoms…
Šiek tiek susipažinę su Margaretos vaikyste, kuri praėjo knygų apsuptyje, pasinersim į panelės Vinter istoriją. Vieną dieną Margareta gauna laišką nuo jos su prašymu atvykti, nes atėjo ta valanda, kada „tyla – ne pati palankiausia terpė istorijoms. Joms reikia žodžių. Be žodžių jos ima blukti, ilgainiui nugeibsta ir miršta. Ir štai tada ima persekioti.“
Vida Vinter savo praeitį itin slėpė. Prieš daugelį metų kilęs baisus gaisras supleškino šeimos dvarą iki pat pamatų. Kokia kraupi tragedija tąnakt įvyko, kad Vida Vinter ilgus metus slėpė tiesą nuo aplinkinių? Mes ir sužinosim, kai Margareta po ilgų svarstymų ir dvejonių ryžtasi vykti pas ją. Nes artėjant mirčiai rašytoja vis tik ryžtasi praverti neatskleistos tiesos duris, už kurių slepiasi skausminga gyvenimo istorija ir šokiruojanti tiesa apie dvi laukinukes mergaites – dvynukes. Sulig kiekvienu puslapiu mes pamažu sužinosim dramatišką Angelfildų šeimos istoriją… Rašyti galima būtų dar daug, bet bijau netyčia per daug atskleisti turinį.
Patiko dar tai, kad pabaigoje nepalieka skaitytojo nežinioj ir aprašo, kaip toliau susiklostė kiekvieno veikėjo likimas. Nors vienas kabliukas vistik buvo, kuris kutena smegenėles, nebuvo taip aiškiai parašyta, kaip ir paspėlioti kiekvienas gali. Žodžiu, kurios skaitysit, susidursit pačios, dabar negaliu apie tai kalbėti, nes išduočiau gan paslaptingą turinio detalę.
Baigus knyga slankiojau ratais po knygų lentynas ir nenumaniau, kurią knygą pradėti skaityti, nes po šios nesinorejo nieko, norejosi dar būti su ja mintimis, šiai būsenai apibūdinti labai tinka viena citata iš knygos: „pradedi skaityti naują knygą, nors ankstesnioji, ką tik perskaityta, nespėjo užsitraukti apsaugine užmaršties plėvele. Ankstesniosios knygos mintys ir siužeto vingiai, kitąsyk – netgi personažai, lieka įsipynę į jūsų drabužio audinį, niekur nepasitraukia ir tada, kai atsiverčiate kitą knygą…“
Štai taip ir aš jaučiausi, ir šioji citata labai tinka užbaigiant pasakojimą, nes iš jos galit suprasti, kad knyga yra neišdylanti dar kurį laiką.
Luiziana 🙂
Knygos, knygos, knygos... 