Ian McEwan ,,Solar“ (,,Saulė“)

Tai pasakojimas palieciantis gana svarbia ir opia musu planetos beda – globalini atsilima. Yra nemazai fizikiniu issireiskimu, gilinimasi i problema ir sprendimo ieskojima.
Fizikos profesorius, Nobelio premijos laimetojas, labai pasizymejes savo darbe, taciau asmeninis gyvenimas nesiseka. Izenges i sestaji desimteti yra vedes penkta karta, bevaikis, turintis sveikatos problemu ir labai nelaimingas. Taciau to problema slypi ne kur nors issoreje, ar ji supanciuose zmonese, bet jame paciame.
Viena diena grizes is Arktikos, jis aptinka savo namuose zmonos meiluze, savo kolega. Ginco metu jis zuva, taciau jo geniali ideja kaip gelbeti planeta nuo globalinio atsilimo pereina i profesoriaus rankas. Ir stai atsiranda nuostabi galimybe dar karta uzsidirbti Nobelio premija, tik jau ne savu protu ir prakaitu. Bet kaip ir kiekviena apgavyste anksciau ar veliau islenda, ir viskas baigiasi visisku fiasko.
Pati ideja labai idomi, o terijos atrodo labai realistiskos ir igyvendinamos. Taciau pats profesorius man kazkoks nukarses senis, kuriam galvoje kaip prisiesti, prisiliuobti ir ‘dulkinti’ viska kas juda. Jokios morales, jokiu isipareigojimu, jokios atsakomybes ir jokiu jausmu. Kazkaip man atrode, kad genialus protai buna kiek kitokie zmones, siek tiek kilnesni.
Pati ideja apie planetos gelbejima labai idomi, bet visa kita kiek vidutiniska ir vietomis nuobodoka.
Nezinau kodel, bet knyga skaitesi gana sunkiai ir letai.

Esu skaiciusi jo ‘Atpirkima’, tai pastaroji man nepalyginamai labiau patiko nei si. Nors zinoma, sios abi knygos labai skirtingos. Bet vis tik tikejausi labai daug is sios knygos, bet teko nusivilti. Deja…

Fatimaallaa

Ian McEwan ,,Česilo pakrantėje”

Tai knyga apie dviejų jaunų žmonių išgyvenimus. Pradžia vangi, bet paskum gerokai įsivažiavau. Romane akcentuojama gan netradicinė tema, t.y – pirmos nakties keblumas. Su tokios problemos nagrinėjimais knygose iki šiol neteko susidurti. Todėl ir įdomu. Knyga skaitėsi lėtai, toks jau tas rašymo stilius – tyliai srovenantis. Nors visą laiką jutau, kad giliai, knygos šerdyje, brendo ir vidinė audra. Ji ir spogo paskui. Galingas sprogimas, sunku ir atsitraukti buvo.
Romane man pasirodė daug puikiai pagautų impresijų, tokių akimirkų, kai mažiausia smulkmena svarbi. Man patiko ir jo kitoniškumas: gan detalūs gamtos aprašymai, taip pat stiprūs ir įtaigūs veikėjų paveikslai. Kalbama ir apie dviejų pagrindinių veikėjų jaunystę, užsimenama apie jų šeimas (kurios, leisiu pastebėti, labai savotiškos), bet pagrindas lieka pagrindu – dviejų veikėjų santykiai ir bendravimas. Jauni žmonės, mylintys vienas kitą, lyg ir tinkantis į porą, bet… bet kai reikalai nukrypsta prie lovos subtilumų, siužetas nuo balto, persimeta į juodą. Akcentuojamos žmogaus vidinės dramos ir baimės, todėl knygą priskirčiau prie psichologinių. Na ir ta pabaiga (ji labai poetiška, tuo noriu pasidžiaugti)… Tik bėda tame, kad aš kitokios vis dėlto norėjau.

Tiesą pasakius, knygos imdamasi galvojau, kad ji bus pakankamai lengva. Negalvokit, kad priskaičiau ją prie vienadienių skaitinių, bet nemaniau, kad bus tokia rimta. Ne pati aukščiausia artilerija, bet labiau prie jos. Visgi šis kūrinys – “Galaxy” metų knyga. Na, veltui juk apdovanojimai nemėtomi. Dabar jau galvodama, ar ji man patiko, galiu ranką prie širdies pridėjusi pasakyti – taip, patiko, ir net labai. Mėgstu keistas istorijas, o ši gal ir ne tiek keista, bet vis tiek ne prie tradicinių. Duočiau jai devynetą iš dešimties balų. Reikės ateityje labiau pasidomėti šio autoriaus knygomis.

                          ( Biancca )