Amelie Nothomb “Tikrinių vardų žodynas“

Ši istorija šiek tiek žemiškesnė, su realesnėm, aiškesnėm problemom. Ir vėl stebino pirmosios veikėjos (motinos), o vėliau ir kitos veikėjos (dukters) mąstymas, poelgiai, sprendimai. Pašiurpino, bet niekuo ypatingai nenustebino baleto mokyklos kasdienybė – sužaloti kūnai, sužaloti protai, sužalotos asmenybės. Motinos svajonių realizavimas per dukterį – pakankamai manjakiškai pavaizduotas, bet taip pat niekuo ypatingai nenustebino, naujų kažkokių tos problemos gijų neatskleidė. Na, o pabaiga tai tokia nučiuožusi, kad skaičiau ją du kartus ir vis tiek likau kaip su šlapiu skuduru per veidą gavus. Nežinau, nieko ypatingo ir iš šios knygos nepasisėmiau, jokių gilesnių apmąstymų ji man nesužadino. Tokia nei šiokia, nei tokia knyga. Net konkrečiai negalėčiau nubrėžti ribos – patiko ji man ar visgi ne. Ne man suprasti prancūzų meninės išraiškos formas ir vaizduotės kūrinius, oi ne man.

Sielos Sparnai

Marguerite Duras “Mėta iš anglijos“

Du dalykai, kurie nustebino – visų pirma tikrai nemaniau, kad visa knyga suksis apie nusikaltimą, kažkodėl buvau įsitikinusi, kad po šiuo pavadinimu slepiasi paprastutė, lengvutė meilės istorija, netgi bijojau, kad ji nebūtų pernelyg banali. O pradėjau skaityti ir būm, kriminalas, į dalis sukapotas lavonas ir jau pirmuose puslapiuose atskleistas šio įvykio kaltininkas. Visų antra, pirmą kartą skaičiau pasakojimą, pateiktą dialogo/interviu/pokalbio forma. Kažkas nauja ir labai neįprasta, net nežinojau iš pradžių kaip reaguoti. Vien tai gal netgi savotiškai intrigavo ir traukė skaityti toliau. Pati istorija iš esmės man taip ir liko neaiški, nieko nesupratau – nei žudymo motyvų, nei žudiko beprotybės priežasčių (liga tai ar tiesiog kažkoks senatvinis pamišimas, sąlygotas amžiaus, vienatvės, ne itin džiaugsmingo gyvenimo). Visiškai nieko nepasiėmiau sau iš šios knygos. Ji tiesiog keista, prancūziškai keista ir man nesuprantama.

Sielos Sparnai

Oscar Wilde “The complete short stories“

Tai apsakymų, pasakų ir poemų proza rinkinys. Tos poemos- trumpi kūrinukai Naujojo testamento tematika- nebuvo itin įdomios, bet visa kita labai patiko. Tiesa, pasakos kiek mažiau nei apsakymai, be to, dauguma jų visai nelinksmos ir gana graudžios, o apsakymuose atsiskleidžia toks Wilde, kokį labiausiai mėgstu- ironiškas, kritiškas, pastabus ir su puikiu humoro jausmu. Skaityti jį- vienas didelis malonumas. Labiausiai man patikę kūriniai- “Lordo Artūro Sevilo nusikaltimas“, “Pavyzdinis milijonierius“ ir “Kentervilio pilies vaiduoklis“. Įdomus buvo ir “Pono W. H. portretas“, kurio pagrindinė tema- kas buvo tas W.H., kuriam Šekspyras dedikavo savo sonetus.

katilina

Abi-Ezzi “Mergaitė iš dulkių“

Niekada matyt žmogus negalėsi įsijausti į tą baisią Libano kasdienybę, kol pats joje nepabūsi… Skaičiau ir vis šiurpau nuo minties, kaip tenykščiai žmonės su viskuo susitaikę, jiems bombų sproginėjimas tik fonas, kartais net nebegirdimas… Lėktuvų kovų, sproginėjimų žiūrėjimas, tuščių kulkų tūtelių rinkimas, prie mašinos pririšto žmogaus tempimo gatvėmis stebėjimas – kasdienės atrakcijos… Knygos šiurpų įspūdį šiek tiek švelnino tai, kad visa padėtis nužvelgiama ir pasakojama 8-metės akimis ir jos vaikišku suvokimu, užduodant paprastus ir atrodytų elementarius klausimus. Dar vienas pliusas – puikus vertimas. Labai maloni akiai ir smegenukams kalba, vienas kitą genantys sakiniai, tikras skaitymo malonumas vien dėl pačio vertimo, sakinių, žodžių sudėliojimo stiliaus. Nenoriu supykdyti tikinčiųjų (nes pati tokia nesu), bet kai kurios mergaičiukės mintys apie Dievą kėlė nuoširdžią šypseną savo vaikišku paprastumu ir logika, kai kurios buvo nepaprastai taiklios. Šypseną sukėlė ši vieta: “Valgomajame kabojo kitas jo (t.y. Dievo) paveikslas, bet jame jis valgė su daugybe žmonių. Teta sakė, kad tai buvo jo paskutinė vakarienė, bet nieko nepasakojo nei ką jie valgė, nei kur prapuolė maistą ruošusios moterys“. Viena taiklesnių, mano akimis, minčių: “Prie sakyklos stovėjo kunigas juoda sutana ir pūsta kepure. <…> Jis daug kalbėjo nesuprantama kalba, galbūt kad Dievas galėtų suprasti, bet man neatrodė, kad Dievui įdomu girdėti tą patį kiekvieną sekmadienį šimtus metų.“ Ir dar viena teisingesnių minčių, perteikiamų mergaičiukės ir jos mamos pokalbyje, sėdint bažnyčioje: “Kam tada žmonės eina į bažnyčią? – Nežinau. Gal ko nors nori iš Dievo. Štai tada dauguma žmonių ir eina melstis. Likusį laiką jie dėl to nesuka sau galvos. – Ar Dievas nepyksta, jog žmonės ateina tik tam, kad Jis sutvarkytų viską, kas negerai, kaip kad eini pas gydytoją, kai sergi?“. Knyga persunkta visos tos šiurpios Libano kasdienybės, įsismelkusios į šeimų tarpusavio santykius, palikusios gilius randus ir žaizdas, kurie neleidžia ramiai gyventi ir būti tiesiog paprastu, laimingu žmogumi. Nebloga knyga, bet giliai į dūšią neįlindo, tik todėl, kad tikrai sunku įsijausti į tą baisų gyvenimą, kuris tenykščiams toks įprastas, nes kitokio jie nežino. Aš tikrai niekada nesužinosiu ir nesugebėsiu suprasti ką reiškia nuo pat gimimo gyventi aplinkoje, kur kiekvieną dieną griaudėja sprogimai, kur gatvėse žmonės vietoj tašių nešiojasi ginklus, vaikai renka kulkas ar jų tūteles, kur žūsta tavo pažįstami žmonės…

Sielos Sparnai

John Banville “Parodymų knyga“

Tai vienas ištisas monologas vyro, sėdinčio kalėjime ir laukiančio teismo už padarytą nusikaltimą, kuriame jis pasakoja, kaip ir kokiomis aplinkybėmis viskas atsitiko bei šiek tiek užklysta į savo praeitį. Knyga parašyta gerai, vietomis buvo labai įdomu, bet vietomis ir šiek tiek nuobodu. Nors anotacijoje ji lyginama su Nabokovo “Lolita“, man ji labiau “giminiuojasi“ su Kamiu “Svetimu“.

katilina

Andrea Schacht “Dievų gėrimas“

Romano veiksmas vyksta 19a. pirmoje pusėje, daugiausia Prūsijoje, taip pat Anglijoje, Airijoje ir dar keliose vietose. Pasakojama apie grupelę skirtingų žmonių, kurių keliai anksčiau ar vėliau susikerta. Visus juos taip pat jungia tuo metu dar visai naujas dalykas- egzotiškoji kakava. Jos “dieviškas“ kvapas eina per visą romaną- tiesą sakant, tai antra knyga po “Ledinukų batelių“, kurioje man taip įtikinamai skaniai aprašomas šokoladas (tik šioje labiau skystu pavidalu). Ir iš viso, man ši knyga pasirodė toks Joanne Harris ir Allende mišinys- savotiška “skani“ pasakaitė apie stiprius ir spalvingus žmones, įdomi, tačiau ne per daug rimta.

katilina

Kathryn Stockett “Pagalba“

“Kadaise, seniai seniai, gyveno dvi mergytės, viena juodos odos, kita – baltos. Spalvotoji mergytė sako baltajai: “Kaip čia yra, kad tavo oda tokia blyški?“. Baltoji mergytė atsako: “Nežinau. O kodėl tavo oda tokia juoda? Kaip manai, ką tai reiškia?“. Bet nė katra iš tų mergyčių nežinojo. Tad baltoji mergytė sako: “Ką gi, tai pažiūrėkime. Tu turi plaukus ir aš turiu plaukus“. O spalvotoji mergytė sako: “Aš turiu nosį ir tu turi nosį“. Baltoji mergytė sako: “Aš turiu kojos pirščiukus ir tu turi“. Taigi, mudvi tokios pačios. Tik skirtingos spalvos“, sako ta spalvotoji mergytė. O baltoji mergytė, ji sutiko, ir abi buvo draugės.“

Tokią pat pasaką tik kiek kitais žodžiais aš visada “sekdavau“ tiems, kas iškeldavo šią temą diskusijoms ir bandydavo įrodinėti žmonių išskirtinumą, kvailumą/protingumą, gerumą/blogumą vadovaudamiesi tik odos spalvos, lytinės orientacijos ar kitokia diskriminacija. Konkrečiai rasizmas man yra labai jautri ir opi tema, kuria ramiu tonu ir nesikarščiuodama negaliu kalbėti. Aš niekada nesuvoksiu ir neįsisąmoninsiu kaip buvo galima taip elgtis su juodaodžiais, versti juos vergais, laikyti menkesniais, žemesnio lygio žmonėmis, žudyti, karti, deginti, prievartauti ir kitokiais būdais naikinti, žeminti juos tik dėl odos spalvos. Norėčiau perskaityti Bibliją (Amerikietiškąjį variantą) vien dėl to, kad rasčiau joje tą prakeiktą vietą, kurioje nurodyta, kad juodaodį žmogų sukūrė velnias, kad juodaodis žmogus yra blogis, kurį reikia naikinti (kuo vadovavosi ir ką darė Ku Klux klano nariai) ar sakinį, žodžius, kurie leistų daryti tokias baisias interpretacijas… Visi absoliučiai žmonės yra vienodi ir jeigu esi juodaodis, tai dar nereiškia, kad esi kvailesnis ar prastesnis žmogus, jei esi žydas, tai dar nereiškia, kad būtinai esi vagis ir apgaudinėtojas. Nekenčiu sukurtų stereotipų, nekenčiu žmonių skirstymo ar vertinimo/nuvertinimo tik pagal odos spalvą, lytinę orientaciją ar dar kažkokius dalykus. Ne visi juodaodžiai yra narkomanai, žudikai, jei esi homoseksualus, tai dar nereiškia, jog automatiškai esi ir pedofilas. Viskas priklauso tik nuo aplinkos, šeimos, kurioje augi, nuo tiesų ar melų, kurie įdiegiami į tavo galvą ir dūšią, o ne nuo tavo odos spalvos, tautybės, akių spalvos, nagų ilgumo ar akių siaurumo.

Knyga “Pagalba“ didžiąja dalimi yra būtent apie tai. Negalėjau ramiai skaityti kai kurių baltųjų pasisakymų juodaodžių atžvilgiu, o tuo labiau sunku buvo skaityti visas blogybes, nutinkančias toms vargšėms namus prižiūrinčioms juodaodėms, tik todėl, kad tokia jų odos spalva. Didžiavausi tomis keliomis baltaodėmis moterimis, kurios išdrįso mąstyti ir elgtis kitaip, gerbiau juodaodes už drąsą, pasiryžimą papasakoti savo patirtis, žinant kokią didžiulę riziką tai kelia jų saugumui ir net gyvybei. Puiki knyga apie puikias moteris, apie stiprias, drąsias ir nepasiduodančias moteris. Buvo ir tikrai juokingų vietų, frazių, kai net garsu nusijuokdavau, MB tada vis klausdavo ko juokiuos. Buvo vietų, kai su pasibaisėjimu atsidūsdavau ar pasakydavau vieną kitą “stipresnį“ žodį, tada MB vėl teiraudavosi kas nutiko, ką jau tokio perskaičiau. Knyga sukelia begalę emocijų ir nepaisant visų tų skaudžių, bjaurių dalykų, man knyga pasirodė be galo šilta dėka stiprios ir nuoširdžios tų moterų draugystės, bendrystės, viena kitos palaikymo, dėka nuostabių akimirkų su prižiūrimais vaikučiais, dėka tų moterų požiūrio į darbą, pareigos ir tvarkingumo jausmo, dėka jų nuotaikų ir sugebėjimų gaminant valgį, dėka mažų laimėjimų knygos pabaigoje. Tikrai labai gera knyga ir drąsiai visiems rekomenduoju ją paskaityt.

Sielos Sparnai

Paolo Giordano “Pirminių skaičių vienatvė“

Knygą baigiau skaityti prieš porą dienų, bet vis nesusidėlioja tvarkingai mintys apie ją. Vienintelis likęs ir niekur nedingstantis jausmas – labai stiprus liūdesys. Ilgai negalėjau atsikratyti to liūdesio ir kažkokios bukos tuštumos dūšioj. Kai užmačiau, kad knyga skirta paaugliams, tai gana skeptiškai į ją žiūrėjau, nes paskutiniu metu skaitytos apie paauglius ar į juos orientuotos knygos man buvo per jaunatviškos (pasakiau kaip kokia senučiukė), kartais per banalios, gal kiek net lėkštokos, todėl labai bijojau ir šioje knygoje užtikti pernelyg paprastą ir paviršutinišką jaunuolių pasaulėlį. Ir vos po kelių pirmų puslapių supratau, kad atrodytų apie tuos pačius dalykus galima parašyti taip skirtingai ir kad tie Stephanie Meyer “Saulėlydyje“ ar Maggie Stiefvater “Virpėjimo“ trilogijoje sukurti paauglių pasaulėliai, kasdienybė taip toli nuo to, ką sukūrė Paolo Giordano. Gal ir netinkamai palyginau, nes kaip bebūtų pastarosios serijos susijusios su antgamtiniais padarais ir gal tai kiek kitaip įtakoja tiek siužeto dėstymą, tiek pačių paauglių charakterių, kasdienybės kūrimą. Tačiau niekas kitas šiuo metu neatėjo į galvą kaip stipri priešprieša tam, ką radau Paolo knygoje. O jis tikrai parašė visiškai kitaip, grybštelėjo taip giliai, taip stipriai, kad niekaip negalėjai likti abejingas tam, ką skaitai. Mane asmeniškai sukrėtė abiejų pagrindinių jaunuolių gyvenimai, kaip skaudžiai susidėsčiusios aplinkybės iškraipė tuos jų gyvenimus ir išderino pačius jaunuolius, jų jausenas, mąstymą, supratimą ir amžiams paženklino stipriu liūdesio ir nevilties ženklu. Mane sukrėtė būtent ta nepaprastai stipri netinkamų ir baisių aplinkybių įtaką visam tolimesniam gyvenimui. Atrodytų lyg abu jaunuoliai įkrito į kažkokią baisią, tamsią, niūrią ir juodą tuštumos ir savidistrukcijos klampynę, iš kurios niekaip nebegalėjo nei vienas išlipti. Bandė abu ir kai tik pradėdavo (man) atrodyti, kad tuoj galų gale nors vienas iš jos išsikapstys, paskui save ištempdamas ir kitą, viskas vėl sugriūdavo ir ta klampynė nugalėdavo… Labai patiko knyga, labai stipriai emociškai palietė mane, bet tuo pačiu ir paliko stiprų liūdesį dūšioj. Iš kitos pusės, ne visos gi knygos turi būti šviesios ir su džiaugsmingomis pabaigomis. Nustebino ir kad rašytojas toks jaunas (mano bendraamžis), o taip giliai ir rimtai sugebėjo pamatyti ir kitiems parodyti ne tokį lengvą paauglių pasaulėlį ir ne tokius jau gražius išgyvenimus… Gera knyga.

Sielos Sparnai

Benedict Wells “Paskutinė Beko vasara“

Nors knyga nėra visai prasta, bet nieko ypatingo joje neradau. Nė vienas veikėjas nesudomino ir skaitant man visai nerūpėjo, kas su jais bus toliau. Knygos anotacija, mano nuomone, gana klaidinga. Siužetas toks- buvęs vokietis muzikantas, dirbantis mokytoju, atranda, kad vienas jo mokinys (vargšas lietuvis emigrantas ) yra nepaprastai gabus muzikai ir tikras gitaros virtuozas. Todėl imasi jį globoti ir pasistengia išvesti į plačius muzikos rinkos vandenis. Tačiau, skirtingai nei rašoma anotacijoje, beveik nieko nėra apie patį šou verslą ir jo užkulisius, dėmesys labiau kreipiamas į mokytojo apsisprendimą keisti gyvenimą ir jo santykius su keliais artimais žmonėmis. O muzika taip ir lieka antrame plane.
Knyga parašyta labai paprastai ir lengvai skaitosi, o tai, kadangi ji skirta jaunimui (bent jau taip rašoma), tikriausiai yra didelis pliusas. Ir šiaip pasitaikė visai neblogų ir įdomių vietelių, tačiau bendras įspūdis- kad nebūčiau daug praradusi, jei nebūčiau jos skaičiusi.

katilina

Elise Title ,,Romeo“

Šią knygą galėčiau apibūdinti palygindama su vidutinišku filmu – nėra super duper bet ir ne toks apgailėtinas kad perjungtum kanalą, todėl žiūri ir vėliau kažkuriuo momentu jau pagauni save įsitraukusią. Tai va taip man buvo su šita knyga. Perskaičius atsiliepimus internete labai tikėjausi kažko wow. Pradėjusi skaityti nusivyliau, tiek pačia istorija, tiek rašymo stiliumi – atrodo, kad skaitant jaučiasi autorės pastanga parašyti stiprų stogą raunantį romaną. Istorija pasirodė banaloka, holivudinė – san franciske įsisiautėjo serijinis moterų žudikas, dirbantis be pėdsakų, policija niekaip nesugeba su sučiupti. Romano eigoje įtampa auga, kai atrodo visi knygos veikėjai vyrai tampa potencialiais įtariamaisiais. Pabaiga, žinoma netikėta, bet manęs neįtikinusi. Žodžiu 6/10.

Female