F. Scott Fitzgerald “Didysis Getsbis”

Prieš skaitydama šią labai išgirtą knygą, tikėjausi iš jos kažko daugiau. Tačiau tai nereiškia, kad ši knyga man nepatiko. Anaiptol, ji labai savotiška, savito stiliaus, puikiai atskleistas laikotarpio žavesys.
Tai istorija ir apie meilę, ir apie neištikimybę, ir apie svajones bei jų įgyvendinimą. Buvo labai įdomu skaityti apie 20 amžiaus turtuolių gyvenimą, vakarėlius, kurie kupini savotiško žavesio.
Istorija apie Getsbį, tačiau ji pasakojama iš jo kaimyno Niko lūpų ir tai leidžia skaitytojui stebėti viską iš šalies. Skaitydama vis galvojau, kodėl ši knyga pavadinta “The Great Gatsby” (“Didysis Getsbis”) ir tik perskaičius ir pamąsčius keletą dienų priėjau išvadą, kad tai dėl Getsbio svajonių įgyvendinimo, jo sugebėjimo iš paprasto vaikino tapti visų mėgiamu turtingu žmogumi.

Sonbahar

Jodi Picoult “Susitarimas”

Sunku kalbėti apie knygas, kurios nelabai palietė ir nesukėlė jokio jausmų antplūdžio, todėl tiek ilgai niekaip negalėjau savęs priversti parašyti atsiliepimą. Lyg ir buvo viskas, ko aš paprastai tikiuosi iš Picoult ir kas man patinka jos knygose, bet šį kartą nei kokių gilesnių apmąstymų, nei kažkokios atjautos pagrindiniams veikėjams nesukėlė. Toks keistas jausmas, lyg ir skaudi tema, skaudūs įvykiai, sunkūs išgyvenimai, lyg ir įdomu skaityti, nu bet absoliučiai jokio atgarsio dūšioj nerasta.

Sielos Sparnai

Jodi Picoult „Paprasta tiesa“

Vienintelis tikrai įdomus dalykas, dėl kurio norėjosi skaityti šią knygą – amišai ir jų gyvenimo, mąstymo ypatumai. O ta šalia išdygusi meilės istorija tarp advokatės ir psichoterapeuto man taip neskaniai skaitėsi, jau tokia šabloniška pigaus romano dvasia padvelkė, kad fui. Ir pagavau save galvojant, kad turbūt antrą kartą perskaičius Evans’o knygas, reakcija į jo knygose pateiktą meilę būtų tokia pati kaip ir šioj knygoj. Todėl nusprendžiau nežudyti savo meilės Evans’ui ir to pirminio jo istorijų sukelto įspūdžio, ir tikrai jo knygų antrą kartą neskaitysiu
Šiaip tos abi knygos nuo Picoult tikrai neatbaidė, skaitysiu ir kitas turimas jos knygas, nes pats rašymo stilius patinka, knygos skaitosi maloniai ir lengvai, tai pats tas, kai nesinori nieko ypatingai sudėtingo.

Sielos Sparnai

Amelie Nothomb “Tikrinių vardų žodynas”

Ši istorija šiek tiek žemiškesnė, su realesnėm, aiškesnėm problemom. Ir vėl stebino pirmosios veikėjos (motinos), o vėliau ir kitos veikėjos (dukters) mąstymas, poelgiai, sprendimai. Pašiurpino, bet niekuo ypatingai nenustebino baleto mokyklos kasdienybė – sužaloti kūnai, sužaloti protai, sužalotos asmenybės. Motinos svajonių realizavimas per dukterį – pakankamai manjakiškai pavaizduotas, bet taip pat niekuo ypatingai nenustebino, naujų kažkokių tos problemos gijų neatskleidė. Na, o pabaiga tai tokia nučiuožusi, kad skaičiau ją du kartus ir vis tiek likau kaip su šlapiu skuduru per veidą gavus. Nežinau, nieko ypatingo ir iš šios knygos nepasisėmiau, jokių gilesnių apmąstymų ji man nesužadino. Tokia nei šiokia, nei tokia knyga. Net konkrečiai negalėčiau nubrėžti ribos – patiko ji man ar visgi ne. Ne man suprasti prancūzų meninės išraiškos formas ir vaizduotės kūrinius, oi ne man.

Sielos Sparnai

Marguerite Duras “Mėta iš anglijos”

Du dalykai, kurie nustebino – visų pirma tikrai nemaniau, kad visa knyga suksis apie nusikaltimą, kažkodėl buvau įsitikinusi, kad po šiuo pavadinimu slepiasi paprastutė, lengvutė meilės istorija, netgi bijojau, kad ji nebūtų pernelyg banali. O pradėjau skaityti ir būm, kriminalas, į dalis sukapotas lavonas ir jau pirmuose puslapiuose atskleistas šio įvykio kaltininkas. Visų antra, pirmą kartą skaičiau pasakojimą, pateiktą dialogo/interviu/pokalbio forma. Kažkas nauja ir labai neįprasta, net nežinojau iš pradžių kaip reaguoti. Vien tai gal netgi savotiškai intrigavo ir traukė skaityti toliau. Pati istorija iš esmės man taip ir liko neaiški, nieko nesupratau – nei žudymo motyvų, nei žudiko beprotybės priežasčių (liga tai ar tiesiog kažkoks senatvinis pamišimas, sąlygotas amžiaus, vienatvės, ne itin džiaugsmingo gyvenimo). Visiškai nieko nepasiėmiau sau iš šios knygos. Ji tiesiog keista, prancūziškai keista ir man nesuprantama.

Sielos Sparnai

Oscar Wilde “The complete short stories”

Tai apsakymų, pasakų ir poemų proza rinkinys. Tos poemos- trumpi kūrinukai Naujojo testamento tematika- nebuvo itin įdomios, bet visa kita labai patiko. Tiesa, pasakos kiek mažiau nei apsakymai, be to, dauguma jų visai nelinksmos ir gana graudžios, o apsakymuose atsiskleidžia toks Wilde, kokį labiausiai mėgstu- ironiškas, kritiškas, pastabus ir su puikiu humoro jausmu. Skaityti jį- vienas didelis malonumas. Labiausiai man patikę kūriniai- “Lordo Artūro Sevilo nusikaltimas”, “Pavyzdinis milijonierius” ir “Kentervilio pilies vaiduoklis”. Įdomus buvo ir “Pono W. H. portretas”, kurio pagrindinė tema- kas buvo tas W.H., kuriam Šekspyras dedikavo savo sonetus.

katilina

Abi-Ezzi “Mergaitė iš dulkių”

Niekada matyt žmogus negalėsi įsijausti į tą baisią Libano kasdienybę, kol pats joje nepabūsi… Skaičiau ir vis šiurpau nuo minties, kaip tenykščiai žmonės su viskuo susitaikę, jiems bombų sproginėjimas tik fonas, kartais net nebegirdimas… Lėktuvų kovų, sproginėjimų žiūrėjimas, tuščių kulkų tūtelių rinkimas, prie mašinos pririšto žmogaus tempimo gatvėmis stebėjimas – kasdienės atrakcijos… Knygos šiurpų įspūdį šiek tiek švelnino tai, kad visa padėtis nužvelgiama ir pasakojama 8-metės akimis ir jos vaikišku suvokimu, užduodant paprastus ir atrodytų elementarius klausimus. Dar vienas pliusas – puikus vertimas. Labai maloni akiai ir smegenukams kalba, vienas kitą genantys sakiniai, tikras skaitymo malonumas vien dėl pačio vertimo, sakinių, žodžių sudėliojimo stiliaus. Nenoriu supykdyti tikinčiųjų (nes pati tokia nesu), bet kai kurios mergaičiukės mintys apie Dievą kėlė nuoširdžią šypseną savo vaikišku paprastumu ir logika, kai kurios buvo nepaprastai taiklios. Šypseną sukėlė ši vieta: “Valgomajame kabojo kitas jo (t.y. Dievo) paveikslas, bet jame jis valgė su daugybe žmonių. Teta sakė, kad tai buvo jo paskutinė vakarienė, bet nieko nepasakojo nei ką jie valgė, nei kur prapuolė maistą ruošusios moterys”. Viena taiklesnių, mano akimis, minčių: “Prie sakyklos stovėjo kunigas juoda sutana ir pūsta kepure. <…> Jis daug kalbėjo nesuprantama kalba, galbūt kad Dievas galėtų suprasti, bet man neatrodė, kad Dievui įdomu girdėti tą patį kiekvieną sekmadienį šimtus metų.” Ir dar viena teisingesnių minčių, perteikiamų mergaičiukės ir jos mamos pokalbyje, sėdint bažnyčioje: “Kam tada žmonės eina į bažnyčią? – Nežinau. Gal ko nors nori iš Dievo. Štai tada dauguma žmonių ir eina melstis. Likusį laiką jie dėl to nesuka sau galvos. – Ar Dievas nepyksta, jog žmonės ateina tik tam, kad Jis sutvarkytų viską, kas negerai, kaip kad eini pas gydytoją, kai sergi?”. Knyga persunkta visos tos šiurpios Libano kasdienybės, įsismelkusios į šeimų tarpusavio santykius, palikusios gilius randus ir žaizdas, kurie neleidžia ramiai gyventi ir būti tiesiog paprastu, laimingu žmogumi. Nebloga knyga, bet giliai į dūšią neįlindo, tik todėl, kad tikrai sunku įsijausti į tą baisų gyvenimą, kuris tenykščiams toks įprastas, nes kitokio jie nežino. Aš tikrai niekada nesužinosiu ir nesugebėsiu suprasti ką reiškia nuo pat gimimo gyventi aplinkoje, kur kiekvieną dieną griaudėja sprogimai, kur gatvėse žmonės vietoj tašių nešiojasi ginklus, vaikai renka kulkas ar jų tūteles, kur žūsta tavo pažįstami žmonės…

Sielos Sparnai

Previous Older Entries Next Newer Entries