Hans Fallada “Anuomet mūsų namuose”

Iš dalies suprantu tą knygos jaukumo įspūdį, tik… Pasibaisėjau herojaus šeimoje taikomais auklėjimo metodais, o labiausiai – kaip knygos herojus (Hansas, autorius) gražiai visur ir visada teisina savo tėvus ir kitus veikėjus dėl jų poelgių, veiksmų, įsitikinimų. O jau gobšumas, visko skaičiavimas, “smulkinimasis” visame kame net nesant būtinybės!
Dabar žinau, iš kur ta garsioji vokiečių tvarka, bet aš tokia tvarkinga būti nenoriu!
Man pasirodė labai moralizuojanti, konservatyvi (blogąja prasme) knyga ir kartais net graudžiai buvo gaila tų vargšų vokietukų vaikų…
Vistik nesigailiu skaičiusi, tik jausmas, kad antrąkart tokiame “sapne” nenorėčiau atsidurti.

bellete