„Ši knyga tiems, kurie gyvena kartodami sau: „Gyvenime, aš jus myliu!” Ph. Delermas, giedras ir laivas, įprastus kasdienius veiksmus paverčia mažais malonumais, mažais džiaugsmais, mažomis laimėmis. Laimė pagal Ph. Delermą — tai beveik niekas. Trumpos akimirkos, malonūs momentai. Klajodamas su šiuo autoriumi, jautiesi gerai, jautiesi laisvas, jauti, kad gyveni. Ph. Delermas nepažįsta nei nuobodulio, nei apatijos, su juo niūriausias lietus tampa mielas ir linksmas, o nešvari ir šalta telefono kabina — pašto karveliu, nešančiu meilės žinią. Tai knyga apie kasdienybės poeziją. Ar ne todėl jau treji metai prancūzai nesiskiria su ja?
Taip knygą apibūdina leidėjai. Ir tai yra tiesa. Knyga graži ir poetiška, ir labai tinkama šaltam vakarui. Bet — yra ir kita šių tiesų pusė.
Dauguma aprašytų malonumų tokie nerealūs, lyg jų autorius gyventų ne Prancūzijoje, o mažu mažiausiai Marse.“
Iš aprašymo tikėjausi kažko geresnio, bet vistiek negaliu sakyti, kad knyga buvo visai prasta visai smagu buvo skaityti, kaip paprasčiausius kasdienius įvykius aprašo lyg didžiausius stebuklus nors, kiek prisimenu, labai patiko ir artimi atrodė gal tik kokie 2… Tad jei kas klaustų, ar verta skaityti, gal ir nerekomenduočiau
( Aistuliaa )
Knygos, knygos, knygos... 