Na ,kadangi paklodziu rasyti nemoku tai trumpai butu tiek-knyga turi panasumu su filmu “Zalia mylia“,tik filmas man labai patiko,o va apie knyga to nepasakyciau
nesuzavejo manes,atsibodo skaityt visa istorija pasakoja penkiais balsais,nors to penkto pabaigoje vienas puslapis is visu penkiu,labiausiai patiko advokate,fainuole,su geru humoro jausmu Istorija tokia-klajojantis darbininkas nuzudo vienos moters vyra ir dukra,ivyksta teismas,nuteisia ji mirties bausme,gimusi kita,tos moters, dukrele sunkiai serga ir jai reikia sirdies,tai tas nusikaltelis labai nori atiduot savo,na ir visa knyga apie tai ir sukasi.Per daug man knygoje buvo Dievo ir religijos,per mazai intrigos,jau pradzioje itariau,kas ten istikruju ivyko.
Esu beveik tikra,kad megstancioms Picoult knyga patiks
( Creed )
Knygos, knygos, knygos... 
Kov 17, 2011 @ 14:23:43
Jeigu pažįstate ir mėgstate Jodi Picoult, žinote, kad visos jos knygos parašytos tarsi pagal formulę. Rašytoja atkreipia dėmesį ir analizuoja teisines/moralines/socialines/medicinines problemas. Ta pati situacija pateikiama iš skirtingų veikėjų lūpų, todėl galimas objektyvus vertinimas. Visos rašytojos knygos baigiasi nelauktu siužeto vingiu, kuris visada skaitytoją priverčia susimąstyti, paskęsti mintyse, pakeisti požiūrį į vieną ar kitą dalyką arba tiesiog susigraudinti ar net raudoti.
Kita širdis pasakoja apie mirties bausme nuteisto žudiko begalinį norą paaukoti savo širdį aukos seseriai. Bandymas išsisukti? Juk mirtina injekcija pavers vyro organus netinkamais donorais. Kalėjime nuteistasis pradeda daryti stebuklus – vandenį paverčia vynu, atgaivina paukštį, išgydo kitą kalinį – spauda greitai prilipdo jam Mesijo vardą. Netrukus šalininkų būrys įsikuria prie kalėjimo ir prasideda viešos diskusijos – yra Šajus Bornas Mesiju ar ne. Mirštančio vaiko motina privalo apsispręsti, ar ji įstengs pamiršti neapykantą, kad priimtų savo vaiko žudiko širdį.
Kita širdis, kaip ir kiti Jodi Picoult romanai, pasakojama trumpais skyreliais iš skirtingų žmonių lūpų. Autorė pateikia moralinę dilemą – mirties bausmę – kartu su baisiu nusikaltimu, teismo drama, jausmingu romaniūkščiu ir netikėtu posūkiu pabaigoje. Rašytoja nepatingėjo paieškoti informacijos ir supažindino su Gnostikų tekstais (pati niekada nebuvau apie tokius girdėjusi). Picoult pritaiko Gnostikų pasaulėvoką pagrindiniam knygos veikėjui – mirtininkui Šajui Bornui.
Knygoje man nepatiko stebuklai. Susidarė įspūdis, kad rašytoja juos panaudojo tik tam, kad galėtų užkaišioti siužeto skyles. Pavyzdžiui, kaip trisdešimtmečio vyro širdis gali tikti paauglei arba koks mažas pasaulis turėtų būti, kad prisiekusysis Šajaus teisme taptų jo dvasios tėvu? O, tai stebuklai… O ką jau kalbėti apie užuominą, paminėtą tik lyg tarp kitko, apie kalinio nekaltumo galimybę.
Knygą rekomenduoju visiems ištikimiems Jodi Picoult gerbėjams, tačiau privalau paminėti, kad mano subjektyvia nuomone, tai tikrai ne pati geriausia jos knyga, todėl skaitytojams, dar nepažįstantiems šios autorės, nerekomenduoju pradėti nuo Kitos širdies
Geg 22, 2011 @ 13:39:24
Ateinu su perskaityta J.Picoult “Kita sirdis“. Ka galiu pasakyti – antras nusivylimas ir galutinis isitikinimas, kad autore jau du savo bestselerius parase copy-paste nuo S.King “Zalioji mylia“ (pirmasis, “19 minuciu“, buvo nukopintas nuo “Keres“). Beje, pati romane ji S.Kinga, kaip pavyzdi, pamini palyginime “isitrauki ir nebeatsiplesi, kaip i S.Kingo romana“. Sitaip as irgi galiu prirasyti daug bestseleriu , tik visad maniau, kad tai laikoma autorystes teisiu pazeidimu. Bet, pasirodo, kazko nebesuprantu. Beje, romanas silpnas, nepaisant epiloge suvardintu rimtu saltiniu, is kuriu paimti faktai siuzete sukaisioti painiai, neitikinanciai ir pavirsutiniskai. Is serijos – “suvelsiu viska i maisalyne, vdrug niekas nesigilins, apsimes, kad suprato, ir snekes, kad oho, kaip gilu“. Religiniai klausimai, teorijos visgi yra kietas riesutelis, ir jis ne J.Picoult dantims, kaip ir ne D.Terakowskos “Leliukeje“. Bet “Leliukes“ bent siuzetas originalus.
Lie 10, 2011 @ 16:05:41
Jodi Picoult „Kita širdis“ priešingai nei daugeliui, visai patiko. Visada sakau, kad jau Picoult knygos, tai tik lengvi skaitaliukai, bevertės laisvalaikio knygelės, tik smagiam pasiskaitymui ir pan. Bet šį sykį knyga kažkokia sunkesnė, gal todėl, kad primena kitų knygas, gal todėl, kad tema labai rimta, nžn., bet kuo toliau skaičiau, tuo labiau jautėsi jos kitoniškumas. Čia ne tik sergančio vaiko ir motinos pastangos išgyventi. Kur kas daugiau.
Ir tikrai tas daugiau nėra vien tik religija. Jau buvau išsigandusi, kad Picoult pradės, kaip, dabar madinga, keisti „skaitytojų santykį su Dievu“, bet religijos temos ten tikrai nereikėjo baidytis, bent jau man visai patiko skirtingų pažiūrų veikėjų diskusijos, kurios buvo tikrai gana paprastos ir įdomios.
Ir tai labai gerai susiderino su pačia pagrindine knygos tema – mirties bausme, žiaurius nusikaltimus padariusiais kaliniais, mirtininkų bloku. Skaičiau ir galvojau, ar aš už mirties bausmę, ar aš prieš, vietomis visai susipainiojau…
Kažkaip viskas taip gerai parašyta, atrodo, kiekvienas veikėjas reikalingas ir vietoje, na, nesitikėjau, pabaigoje buvo beveik gaila užversti knygą.
Man visai patiko tokia šiek tiek kitokia, pamąstyti privertusi Picoult.
Rgp 23, 2013 @ 20:46:52
Aš katik perskaičiau šia knyga. Man ji labi patiko! Aš šio autorės skaitau jau 5 knyga. Man labai patinka jos mintys. Siūlau visiems perskaityti nors viena jos knyga, nes jos knygos dovana pasaului 🙂