Torey L. Hayden “Mergaitė”

Visų pirma noriu paklausti Jūsų: kaip elgtumėtės, jei būdami maži, patektumėte į specialiųjų poreikių grupę, kur nieko nepažįstate ir tikitės blogo elgesio su jumis? Galbūt išreikškite didžiausią nepasitenkinimą (žinoma, kiekvienas savaip) ir stengsitės neprisileisti nepažįstamųjų į savo erdvę. Būtent panašiai sureagavo į bepročių klasę atvykusi Šeila, tačiau su kiekviena diena ji mokosi reikšti savo jausmus, parodo neįprastai aukštus intelekto gebėjimus, jaukinasi ir leidžiasi prijaukinama. Va taip trumpai tariant – tai knygelė apie mokytojos Tori ir pačios mažos penkiametės pastangas būti normaliu vaiku.
Iš tiesų, šią knygelę išdrįsau paimti į rankas išgirdusi, kad ji yra panaši į Lorenos A. Hickok “Helenos Keler istoriją” – knygą apie aklą, nekalbančią ir negirdinčią mergaitę, jaunos mokytojos pagalba sugebėjusią ne tik gyventi kaip įmanoma visavertį gyvenimą, bet ir norą mokytis. Tai mano vaikystės/ paauglystės knygą, padariusi man didelį įspūdį. Ir galiu pasakyti, kad toks palyginimas manęs nenuvylė: ir pastarojoje knygoje, ir “Mergaitėje” svarbiausia yra meilė žmogui, nugalinti sunkumus ir padedanti prisitaikyti prie realaus gyvenimo sąlygų. Būtent todėl mane ir sužavėjo Hayden istorija: pačios Tori nuoširdumu, neprilygstamu optimizmu ir gebėjimu pradėti mergaitei toliau gyventi kaip įmanoma normaliau realiomis sąlygumos.
Rekomenduoju visiems dar neskaičiusiems, kuriems nesvetima meilė vaikams ir nuoširdus bendravimas. Manau, kad verta ją net turėti ir savo bibliotekoje.

(daite)

Reklama

11 Komentaras (+add yours?)

  1. Ingėnas
    Lap 09, 2010 @ 15:02:45

    Tai sukrečianti knyga apie sužalotą vaikystę, apie mažo žmogučio (šešiametės) patirtus pažeminimus ir smurtą, nemeilę, apie vaikiškus išgyvenimus. Ir apie tai, kad įmanoma padėti net tokiam vaikui, kuris yra visų jau seniai „nurašytas“. Apie tai, kad kantrybė ir nuoširdumas gali padaryti stebuklus.
    Knyga labai patiko. Rekomenduoju ją.

    Atsakyti

  2. Dorifore
    Lap 09, 2010 @ 15:16:06

    Pradėjau vakar skaityti šią knygą, perskaičius apie 200psl nusprendžiau eiti miegoti, visgi 4 ryto jau buvo. Pagulėjau 15 min ir supratau, kad neužmigsiu, kol jos nebaigsiu. Taip ir užverčiau paskutinį puslapį su pirmais ryto gaidžiais Superinė knyga, pritariu kiekvienam žodžiui, ankstesniuose komentaruose. Sužavėjo ir pati istorija, ir mokytoja, jos kantrybė. Vieną pastraipą skaičiau negalėdama sulaikyti šypsenos, kitą jau vos ne verkdama. Labai tiko ir patiko tos ištraukos iš “Mažasis princas”, netgi užsimaniau trečią kartą perskaityti jį. Dar pagalvojau, kad norėčiau šią knygą padovanoti savo pirmai mokytojai, nes ji taip pat buvo tokia gera
    Skaitydama kartais net pamiršdavau, kad tai specialių poreikių klasė, labai juokino, kaip jie patys vadino “debilų klasė”, bet taip ironiškai, su jumoru. Sugraudino tik ta vieta, kai vaikai sakė: “Mes ne debilai juk, tai tik žodis, o mes juk ne žodžiai”
    Žodžiu labai nesiplėsiu šį kartą, nes nebesinori kartotis su kitų atsiliepimais, tačiau šią knygą reiktų perskaityti daugeliui. Dedu ją į visas VIP lentynas.

    Atsakyti

  3. Greta
    Gru 23, 2010 @ 20:07:29

    Jautri mažos mergaitės istorija, pateikta jaunos mokytojos akimis. Iš pat pradžių buvo aišku, kiek mergaitė turėjo iškęsti, nes visgi taip nenutinka, kad šešiametis staiga nustoja kalbėti ir destruktyviai reaguoja į kiekvieną smulkmeną. Arba tiesiog, lyg koks laukinis žvėrelis, bijo žmonių. Tiesiog kraupu skaityti ir įsivaizduoti kaip mokytoja turi susidoroti su visu tuo. Ypač, kai Šeila toje klasėje viena iš maždaug dešimties vaikų. Vienas jų aklas, pora autizmu sergančių, kiti tiesiog turintis psichinių sutrikimų. Nepaisant to, visa istorija papasakota su tokia atjauta ir meile, kad tiesiog žaviesi mokytojos kantrybe ir atsidavimu savo darbui. Istorijos eigoje keičiantis Šeilai, pasikeičia ir kiti veikėjai: mergaitės tėvas, mokyklos direktorius, kiti vaikai. Ir, žinoma, visi į gerąją pusę. Knygai įpusėjus, atrodo viskas ritasi į gerumo pusę, tačiau vėl incidentas su tėvo broliu, kuris mane šokiravo. Visa istorija tiesiog juoda – balta, juoda – balta… Daug meilės, daug rūpinimosi vienas kitu ir jaukumo. Rekomenduoju pasiilgusiems žmogiškos šilumos.

    Atsakyti

  4. la Tulipe
    Gru 24, 2010 @ 09:17:10

    Tai knyga apie nuostabią mokytoją Tori, kuri savo kantrybe, meile ir rūpestingumu sugebėjo parodyti likimo nuskriaustai mergaitei, kad yra kitoks pasaulis : toks, kuriame išgyvena ne tik stipriausieji. Bet juk šioje knygoje kalbama ne tik apie šią megaitę- Šeilą- bet ir apie kitus vaikus, kurie turi sveikatos problemų, dauguma iš jų- protiškai atsilikę. Kiekvieną Tori myli vienodai, visi jai svarbūs, nepaisant to, kad, pasirodžius Šeilai, moteris daugiausiai laiko ir skirdavo būtent jai.

    Gal tris kartus esu buvusi mokykloje, kurioje mokosi tokie vaikai. Pamenu, pirmąsyk labai bijojau : nežinojau, ką ten pamatysiu, kokie bus vaikai. Bet ta baimė buvo visai nepagrįsta. Vaikai buvo labai atviri, nuoširdūs. Pastebėjau, kad jie mėgo liesti mus (ėjau ne viena). Buvo tokių, kurie nebijojo rėžti to, ką galvoja, nors tai galėjo įskaudinti kitą. Bet svarbiausia buvo tai, kad jie visi troško dėmesio. O kas jų laukia už mokyklos durų? Kokiose šeimose jie gyvena? Kiek patyčių jie sulaukia? Šioje knygoje vaizduojami lygiai tokie patys vaikai, kokius mačiau ten. Tik neaišku, kiek yra tokių mokytojų kaip Tori. Kai kurios aprašomos situacijos yra tokios beviltiškos, kad net pati nežinočiau, ką daryti, kaip nutraukti įsivyraujantį chaosą, kaip apkabinti ir nuraminti dvylika vaikų, kurie išsigandę daro pačius įvairiausius dalykus: vieni bėgioja į šonus judindami rankas, kiti rėkia, kažkas lenda po stalu… O kaip padėti tam, kuris yra viso to kaltininkas?

    Žmogus, negyvenęs asocialioje aplinkoje, nežino, kaip jaučiasi girtuoklio tėvo prižiūrima dukra, kuri kasdien girdi tik ją menkinančius ir kaltinančius žodžius. Tori irgi to nežinojo, bet ji stengėsi ir žingsnis po žingsnio ,,prisijaukino” Šeilą, taip kaip Mažasis princas prisijaukino lapę.

    Tikėjausi truputį kitokios knygos, bet tai nereiškia, kad man nepatiko. Knyga greitai skaitosi, visai nesinorėjo jos paleisti iš rankų,kol nepabaigiau. Siužetas paprastas, nesudėtingas rašymo stilius, bet situacijos priverčia susimąstyti. Ir toji mergaitė- nenuspėjama, bet žavinti savo sugebėjimais…

    Atsakyti

  5. Sielos Sparnai
    Sau 21, 2011 @ 14:49:22

    Vienoje vietoje aiktelėjau, netikėdama šūktelėjau ir buvau šokiruota, nors ir numaniau, kad taip bus, bet jog bus BŪTENT taip, nesitikėjau… Kita vieta išspaudė ašarą, greičiau gal džiaugsmingą, nei liūdną, bet su mažučiu kartėlio šešėliu… Nepaprasta knyga… Nepaprasta mergaitė… Nepaprasta mokytoja… Tačiau pačios mergaitės poelgis, dėl kurio ji atsidūrė toje kitokių vaikų klasėje, man sukėlė dvejopus jausmus… Į gerąją pusę pasikeitusio mergaitės elgesio, mąstymo man vis tiek neužteko, kad užgožtų ir netgi pateisintų to baisaus poelgio neišpasakytą žiaurumą ir skausmą, sukeltą kitai šeimai, kitam vaikui, traumuotą to vaiko gyvenimą… Žiūrėjau į visą istoriją nukentėjusiojo berniuko tėvų akimis ir man, deja, pritrūko tikėjimo ta mergaite… neužteko jos pažangos, vadovaujantis kuria būtų galima “nurašyti” tai, kas buvo padaryta… Knygoje pilna labai taiklių ir teisingų minčių. Labai aiškus ir žmogiškas mokytojos paveikslas. Tikrai gera knyga, įlendanti į dūšią ir paskandinanti skaitytoją apmąstymuose…

    Atsakyti

  6. aistuliaa
    Vas 01, 2011 @ 14:25:07

    labai patiko, jautri, graži knyga. Vietomis stebėjausi kaip ta mokytoja tiek kantrybės ir atsidavimo su vaikais turi :)na, bet toios ir turi būti mokytojos 🙂 Ir smagu, kad pabaiga buvo ne tokia, kokia galvojau kas bus knygos viduryje

    Atsakyti

  7. Finna
    Vas 28, 2011 @ 14:19:32

    Nereali knyga, primenanti, kad meilė ir jausmas, kad kažkam labai labai rūpi ir esi reikalingas, daro stebuklingus dalykus. Labai gera citata ant knygos viršelio: “Ši jaudinanti istorija dar kartą parodo, kaip meilės galia sugrąžina prarastą gyvenimą”. Taip ir yra. Rekomenduoju kas neskaitė.

    Atsakyti

  8. Skaitanti
    Bal 11, 2011 @ 15:15:33

    Žinau, kad labai visi išgyrė, bet aš dažnai nemėgstu skaityti labai išgirtų knygų. Galvojau, bus net negrožinė, bet kokie ten atsiminimai. Bet tikrai patiko. Labai įtraukianti knyga, perskaičiau per porą vakarų. Tik man ta knyga pasirodė ne tiek apie Mergaitę, kiek apie Mokytoją. Nes kaip kažkas rašė, Mergaitė man nepasirodė angeliukas… visgi jos poelgis knygos pradžioje toks labai jau nevaikiškas.

    Atsakyti

  9. Indra666
    Lie 30, 2011 @ 14:35:04

    Prisipažįstu.. Verkiau. Viena geriausių knygų, kurias skaičiau šiais metais. Beprotiškai sudomino, skaičiau tol kol pabaigiau visą ir nei minutei nepaleidau jos iš rankų. Viskas šioje knygoje nepaprasta, tiek mergaitė, tiek mokytoja, tiek visi kiti vaikai… Kiti sergantys vaikai liko antrame plane, nors man tikrai būtų buvę įdomu išgirsti jų istorijas plačiau. 10/10

    Atsakyti

  10. Mantas
    Sau 10, 2012 @ 16:30:58

    Nereali knyga. gerbiu žmogu už jo toki sunku darba

    Atsakyti

  11. Jurgita
    Spa 03, 2012 @ 06:02:58

    Knyga kurios neįmanoma pamiršti… manau, kad šią knygą turėtų perskaityti visi pedagogai ir tėvai…

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: