Joanne Harris ,,Džentelmenai ir žaidėjai”

Labai patiko ši knyga, senai norėjau perskaityti ką nors va apie tokią privačią mokyklą, jos intrigėles, ir filmai tokie man patinka. Nu bet apsuko mane aplink pirštą tai ojojoj kaip lengvai vis ta istorija, užliūliavo smegenis ir nukreipė mintis truputuką ne ta linkme narpliojant visą intrigą. Tai kai galų gale paaiškėjo kas tas konkretus asmuo, net ant visos trobos nusistebėjau “Nu jau ne, negali būti”. Ir būtent nuo to momento tada viskas susimaišė galvoje ir susipynė visi jausmai, tos istorijos, elgesio motyvų vertinimas. Tiesa pasakius ir dabar vis dar liko ta maišalynė, nes man nesuvokiama kaip galima vardan keršto, kuris man jau į knygos pabaigą pradėjo darytis iš vis toks grynai idėjinis ir psichopatinis, pasielgti taip, kaip būtent pasielgė ta maištinga siela. Žinokit vien skaitant tą sceną, kaip viskas vyko ir kuo viskas buvo motyvuojama, aiškinama ir teisinama, ypač vėliau sužinojus kas taip pasielgė, nu pasidarė šlykštu iki begalybės ir tada jau vienareikšmiškai nurašiau tą žmogų, kaip eilinį vaikystėje psichologiškai ir emociškai traumuotą, kuris visą savo pyktį ir abydą dėl to, kad vat kaip jam gyvenime nepasisekė, išliejo šiuo siaubingu kerštu. Man tai netgi sugadino visą tos istorijos tikro, teisingo maištingumo dvasią. Galvojau žmogus kovoja su tam tikra sistema, luomine, turtine neteisybe ir nelygybe, gal iš pradžių taip ir buvo, bet paskui visas tas kerštas pavirto kažkokia nesveika psichoze, manija, niekuo ir niekaip nebegalėjau nei pateisinti, nei užjausti to asmens. Skaitant kilo mintis, kad ši knyga ir pasirinktas personažas būtų pakankamai įdomūs būsimiems ar esamiems psichologams kaip patologinio, psichiškai nestabilaus, vaikystėje traumuoto ligonio pavyzdys. Gal esu labai kategoriška, bet būtent pabaigoje sužinojusi visų poelgių priežastis, motyvus, kažkaip labai ciniškai į viską pažiūrėjau. Kas man iš viso nebūdinga. Iš kitos pusės, nepaisant visų šių mano išsakytų minčių, knygą skaityti buvo be galo įdomu. Kaip sakiau, gavau tiksliai tai, ko norėjau: privačios mokyklos kasdienybė, intrigėlės, mokinių išdaigos, pačios mokyklos aprašymas, tas senovinis pastatas, visa aplinka tiesiai pataikė į mano įsivaizdavimą ir norus. Intriga buvo išlaikoma visoje knygoje iki pat galo, viskas atskleidžiama pamažu, todėl puslapį po puslapio verčiau su dideliu nekantrumu. Beje, skaitant apie dviejų berniukų draugystę ir tą nelygybę santykiuose, iš karto kilo stiprios asociacijos su “Bėgantis paskui aitvarą”. Taigi, knyga tikrai įdomi ir man labai patiko.

                ( Sielos Sparnai )

Reklama

Komentarų: 1 (+add yours?)

  1. Inga
    Gru 17, 2010 @ 20:24:09

    Nors kitos skaitytos Harris knygos man labai, kai kurios netgi labai labai patiko, tačiau visų išgirta knyga “Džentelmenai ir žaidėjai” aš likau nusivylusi. Maišėsi man joje vaikėjai, o ir siužetas visai nesuintrigavo.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: