Pascal Mercier “Naktinis traukinys į Lisaboną”

Jau seniai nesu taip ilgai išbuvusi su viena knyga, nors skaitėsi palyginti lengvai. Tiesiog man ji buvo tokia knyga, prie kurios netinka prisėsti tik kelioms minutėms.

Turinys trumpai toks- pagyvenęs čveicaras, klasikinių kalbų mokytojas, vieną dieną trumpam susiduria su nepažįstama portugale, po to nusiperka portugalų gydytojo knygą ir visa tai jį taip apžavi, kad viską palikęs sėda į traukinį ir išvažiuoja į Lisaboną. Ten jis susiranda žmonių, geriausiai pažinojusių tą gydytoją ir iš jų pasakojimų bei pačios knygos ima pažinti seniai mirusį, bet išskirtinį žmogų, o tuo pačiu pamažu pasikeičia ir jis pats.

Labiausiai ši knyga man patiko tuo, kad pilna meilės knygoms- rašytam žodžiui, “puikių sakinių žavesiui ir spindesiui”, tam, kokius turtus knygos savyje slepia. Taip pat kalboms- tiek gimtajai, tiek svetimoms. Pagrindinis veikėjas tiesiog įsimyli portugalų kalbą, išgirdęs vos vieną ja pasakytą žodį. (Skaitydama pati panorau pulti mokytis kokios nors užsienio kalbos arba atnaujinti užmestus mokslus ).

Dar vienas labai patikęs dalykas- kad romane cituojama beveik visa portugalo gydytojo knyga (taigi išeina kaip knyga knygoje). Ji verta netgi ne vieno skaitymo, nes pilna daugybės įdomių, svarbių, daug apmąstymų sukeliančių minčių.

Tikrai verta dėmesio knyga (tik, aišku, netinkama tiems, kam būtinas veiksmas ir kas nemėgsta romanų su daug pamąstymų). Beje, ji man daug kuo priminė “Vėjo šešėlį”.

                              ( katilina )

Komentarų: 1 (+add yours?)

  1. Gegytė
    Vas 19, 2011 @ 13:47:46

    Šio romano norėjau ilgai. Tikėjausi kiek daugiau negu gavau. Bendras įspūdis neblogas, tačiau pirmoje pusėje romano labai piktinausi pagrindinio veikėjo verkšlenimais ir savigrauža. Tiesiog siutino, kaip žmogus gali būti toks viskuo nepatenkintas. Man asmeniškai trūko miesto aprašymų, nes atsiminus knygą „Vėjo šešėlis“, kuri buvo ganėtinai panaši ir patiko labiau, tai joje jų buvo gerokai daugiau. Šioje vyrauja begalė apmąstymų, minčių ir savianalizės. Labai sužavėjo tėvo laiškai sūnui ir sūnaus laiškai tėvui, juose buvo labai įdomių apmąstymų, kurie man pasirodė gerokai vertesni nei paties Gregorijaus mintys. Taipogi begales nuostabių minčių atradau ir garsiojoje knygos kalboje apie Dievą. Skirtingi, žavūs veikėjai, įdomios asmenybės… patiko man ši istorija, nors vietomis atrodė tikrai nelogiška ir Gregorijaus nesupratau. Tikrai ne ramaus vakaro skaitalas, nes bent jau man skaitėsi sunkiai. Kad skaičiau nesigailiu ir tikrai rekomenduosiu kitiems.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: