Pirmas dalykas, kurį galiu pasakyti- skaitant mane neigiamai veikė faktas, kad “Eiti“ pripažinta kūrybiškiausia praeitų metų lietuvių knyga, t.y. ėmiau ją jau su šiokia tokia išankstine nuostata, kas man paprastai nelabai patinka. Nesiimu spręsti, kiek joje kūrybiškumo, bet iš knygos tikėjausi truputį daugiau.
Jei trumpai apie siužetą- Paryžiuje gyvenantis lietuvis kuriam laikui atvyksta į karščiu alsuojantį, sausros kamuojamą Provansą; gal bėgdamas nuo pasibaigusių santykių, gal nuo savo gyvenimo. Čia jis bendrauja (labai minimaliai) su vietiniais ir daug daug vaikšto, aplankydamas visus kuo nors garsius aplinkinius miestelius.
Deja, ko nors panašaus į “Metus Provanse“ neverta tikėtis. Knyga pilna melancholijos ir liūdesio, tam tikro abejingumo, neišsipildžiusių svajonių ir abejonių dėl ateities. Tą ypač pabrėžia savotiškas rašymo stilius, su daug nutylėjimų ir pamąstymų. Gražus, bet vietomis (bent jau man) net truputį nuobodus.
Įsivaizduoju, kad romanas turėtų patikti toms, kas mėgsta lėtas ir ramias knygas be jokių ypatingų įvykių, kur labiau akcentuojamas ne veiksmas, bet nuotaika.
Viena man patikusi citata:
“Kad gyvenom laimingus laikus, mes suprantam tik jiems pasibaigus“.
( katilina )
Knygos, knygos, knygos... 