Virginia Woolf “Į švyturį“

Dalinuosi su jumis impresijomis (koks gražus man šis žodis! Daug tokių yra).

Nuostabi knyga! Prieš kelias savaites perskaičiau 100 psl ir beveik nieko nesupratau, padėjau į šalį, beveik gailėjausi įsigijusi…
Kokia gėda!
Nes šeštadienio ryte paėmiau iš naujo – galvoju, ko aš ten nesupratau pirmą kartą???Perskaičiau neatsiplėšdama.
Buvau tada kiek nervinga, nesusitelkusi. Turėjo reikšmės, matyt.

Nelengva skaityti, jei tikimės kažkokio siužeto, “paaiškinimų“. Tenka pačiam mąstyti, pamatyti ką rašytoja sako. Aš tiesiog “nuplaukiau“ su rašytojos pasakojimu. Nieko prieš ir nuskęsti, nes rašymo stilius – kaip prabangus organzos užuolaidų plevenimas…
Nuostabu.

bellete

D.Gluchvskij “Metro 2033“

as skaiciau rusiskai, todel “apturejau“ tikraji malonuma, nes originalo kalba yra originalo (nors gal ir lietuviskas vertimas geras, nezinau)… veiksmas vyksta Maskvos metro tuneliuose, kur po atominio karo sulindo Masvos gyventojai, kas suspejo…tai trileris su siaubo elementais. gerai sukaltas siuzetas, skaitosi lengvai ir itraukia…aprasytas Maskvos metro stociu gyvenimas, zmoniu buitis, maisto gavyba, valiuta, santykiai,santvarka. ten yra ir fasistu ir komunistu ir pirkliu ir valdzios atstovu ir skurdziu ir turtingu. neapseinama be pabaisu ir slyksciu ziurkiu…zmones beveik pamirso skaityti ir rasyti..knygos retenybe…gyvenimas posapokaliptinemis salygomis tikrai nesaldus..
pagrindinis veikejas Artiomas keliauja is savo VDNCH metro stoties su uzduotimi i kitas metro stotis. jis patiria daug nuotykiu ir pavoju, sutinka labai daug salvingu pakeleiviu…autorius kuria labai spalvingus ir ryskius veikeju charakterius. man pasirode idomu tai, kad pagrindinis veikejas yra vienas, o per visa knyga prie jo prisiliecia, prisišlieja , prisigretina kiti su ne maziau idomiomis gyvenimo istorijomis ir keistais likimais zmones. ir jie neatrodo epizodiniai (nors tokie yra), ju istorijos papasakotos meistriskai. mane pradziugino, kad nera jokios meiles istorijos ipintos. nezinau kodel, bet man tai patiko. tokia griezta vyriska knyga . siaubo elementai vietomis pateikti tikrai itaigiai . net siurpuliukai kunu perbegdavo. pabaigoje taskas nepadetas : kaip nori taip suprask. rekomenduoju trileriu megejoms.

Prieplauka

Karin Alvtegen “Išdavystė“

Labai gailiuosi, kad K. Alvtegen viešint Knygų mugėje (2010m), aš dar jos nežinojau ir nebuvau skaičiusi nei vienos knygos. O gaila, praleidau puikią progą pamatyti ją gyvai. “Išdavystė“ – ketvirtoji autorės skaityta knyga, neskaityta liko tik “Gėda“.
Po prieš tai skaitytų trijų detektyvų, kažko panašaus tikėjausi ir iš šios knygos: vienos bemiegės nakties, gerai susukto kriminalinio detektyvo, painios istorijos bei neatspėto žudiko. Taip, bemiegė naktis buvo, o visa kita pradžioje nuvylė, mintyse jau sau kartojau, kad tai bus prasčiausia jos skaityta knyga.
Literatūros kritikai manęs nesuprastų, nes jie šią knygą pripažino geriausia autorės knyga ir netgi nominavo pagrindiniam Skandinavijos kriminalinių romanų prizui.
Pagrindinės herojės Evos gyvenimas apsiverčia tuomet, kai ji sužino apie vyro išdavystę. Ką daryti? Atleisti, keršyti, išlieti pyktį, tylėti? K. Alvtegen, pati patyrusi, ką reiškia skyrybos, knygoje puikiai atskleidžia moters emocinį nestabilumą bei psichologizmą. Bandydama rasti atsakymus į ją kamuojančius klausimus, Eva susipažįsta su Junu, kuris pakeis jos gyvenimą labiau, nei ji tikėjosi.
Perskaičius knygą, visa išdavystės situacija mane taip sukrėtė, kad dar ilgai negalėjau jos pamiršti. Pasakojau apie ją kitiems ir negalėjau atsistebėti, kokios yra vyro ir moters elgesio ribos vaikštant plonu apgaulės ledu. Kaip emociniai sukrėtimai nuslopina mūsų savisaugos instinktą ir kada auka tampa budeliu?
Žinau, kad “Gėda“, pasižyminti gilia psichologine veikėju analize, nuo kitų jos knygų skiriasi labiausiai. “Išdavystė“ man buvo kaip tarpinė stotelė, lengvas perėjimas nuo kriminalinių romanų iki paskutinės jos neskaitytos knygos.

Dorifore

Joanne Harris “Penki ketvirčiai apelsino“

Sunku taip iš karto po knygos užbaigimo dėlioti mintis, bet žinau, jei dabar neparašysiu bent kažką, tai vėliau galiu iš vis nieko nebeparašyt. Trumpai – patiko. Savotiškai gal netgi kažkiek pakratė, ne tai, kad sukrėtė ar pribloškė, bet būtent pakratė. Tas žmonių žiaurumas ir skubėjimas teisti, vadovaujantis kažkokiomis paviršutinėmis prielaidomis ir išvadomis, mane kaskart pašiurpina. Vaikai, vargšiukai mažučiukai naivuoliukai vaikai…gaila man jų, kiekvieną kartą papuolančių į labai nevaikiškas situacijas. Nors kartais tas jų žiaurumas atrodydavo ne toks jau ir vaikiškas. Nors, iš kitos pusės, gal kaip tik netgi labai vaikiškas, sąlygotas dūšios skausmo, mamos meilės, artumo, švelnumo, apkabinimo trūkumo. Savo keistumu, šiurkštumu, šaltumu jų motina man kėlė asociacijas su Wassmo Dina. Menkas malonumas turėti tokią mamą, negauti būtinos dozės to mamiško lipšnumo, dėmesio. Vien tik pyktis, priekabės, šaukimas, šaltumas ir kažkoks atsiribojimas. Negalėčiau net tiksliai pasakyti apie ką ši knyga, kiekvienam turbūt apie skirtingus dalykus. Man ji apie vaikus, tokius laukinukus susivėlusiais plaukais, paliktus savo valiai, priimančius sprendimus, sąlygotus vaikiško smalsumo, užsispyrimo ir maksimalizmo. Knyga ir apie draugystę, ir apie pirmą vaikišką meilę, apie pavydo jausmą, apie netektis, apie atradimus. Vėlgi, tiesiog knyga apie gyvenimą, nelengva gyvenimą.

Sielos Sparnai

Isabel Allende “Afroditė. Istorijos, receptai ir kiti afrodiziakai“

Jau pats pavadinimas pasako, apie ką ši knyga (maistas plius seksas- kaip abu šie dalykai susiję ir kaip smarkiai antrasis gali priklausyti nuo pirmojo). Labai smagi knyga, prajuokinusi ne kartą ir ne du. Ypač juokingi buvo įvairūs papasakoti nutikimai iš pačios autorės ir jos pažįstamų gyvenimo. Ir šiaip visokių įdomių faktų, susijusių su maisto istorija, Allende pririnkusi į savo knygą bei pateikusi nemažai receptų (kurie, pasak jos, visi yra išbandyti).

katilina

Dorota Terakowska “Belytis“

Sujaukė man mintis ši knyga su savo pabaiga. Gavosi taip “Kas būtų, jeigu būtų, bet gal visgi taip net nebuvo…“. 19-metė mergina pastoja ne pačiomis romantiškiausiomis sąlygomis ir pradeda pasakoti būsimam vaikui apie pasaulį, kuriame jam tektų gyventi. Mane Terakowska tuo ir žavi, kad sugeba per savo istorijas pateikti tiek daug taiklių minčių apie mus supantį pasaulį, apie žmonių santykius, apie susvetimėjimą, apie televizoriaus įtaką mūsų gyvenimams, apie viską valdantį pirkti-parduoti principą, apie žmonių santykių vingrybes, kiekvieno iš jų dūšiose giliai giliai pasislėpusį skausmą, išgyvenimus, patirtį, padariusius juos tokiais, kokie jie yra. Anksčiau bijojau imti šią knygą dėl pačios temos – nėštumo ir svarstymų nutraukti jį ar ne. Tačiau ši tema pasirodė tesanti tik priemonė atskleisti kitoms, daug svarbesnėms mintims. Labai patiko. Radau labai daug tiesos apie mūsų gyvenimą, tiesos, kurią ne visada norisi matyti ar pripažinti…

Sielos Sparnai

Colleen McCullough “Angelėlis“

Nugi ir nepatiko, niekas – nei rašymo stilius, nei pati istorija, nei veikėjai, nei istorijos atomazga. Viskas man kažkaip pernelyg paprastai, banalokai parašyta ir papasakota. Vietomis lyg ir buvo taiklesnių pastebėjimų apie vyrus, meilę, moters ir vyro santykius, bet tų pastebėjimų buvo per mažai, kad išgelbėtų knygą mano akyse. Pabaigiau, graužtuko nepalikau, bet tik tiek.

Sielos Sparnai

Markus Zusak “Knygų vagilė“

Romanas apie netektis ir atradimus, apie vaikystės džiaugsmus ir baimes, meilę ir draugystę, karo bei nacizmo baisumus ir pavojus, sugebėjimą išsaugoti žmogiškumą tam visai nepalankiomis sąlygomis, apie tai, kokią galią turi žodžiai- tiek pasakomi, tiek užrašyti.

Knygos tema- paprastų žmonių gyvenimas karo metais- visiškai ne nauja, tačiau iš kitų ši knyga išsiskiria rašymo stiliumi ir pasakojimo grožiu. Autorius puikiai moka žaisti žodžiais, jo tekstas lengvas, bet labai taiklus. Kalbėdamas visai paprastai (ir tuo pačiu labai gražiai), be jokių pagraudenimų ar pamokslavimų, jis sugeba sukelti pačius įvairiausius jausmus, pamilti knygos veikėjus ir kartu su jais viską išgyventi.

Daugiau lyg ir neturiu ką pridurti. Tikrai puiki knyga (kuri ir prajuokino, ir pravirkdė). Labai džiaugiuosi, kad teksto grožio nesugadino prastas vertimas, kaip kad dažnai atsitinka pas mus. Jei dėl ko nors ne visai pritarčiau, tai dėl knygos pasakotojo asmenybės- mirties. Kažkaip labai jau netikroviškai ji atrodė. Būčiau apsiėjusi ir be jos išsakytų minčių. O šiaip tai rekomenduoju.

katilina

Arthur C. Clarke “2001 metų kosminė odisėja“

Mokslinės fantastikos kūrinys apie žmonijos atsiradimą, evoliuciją ir paskirtį, kosmoso keliones, kitus protingus visatos gyventojus ir panašius dalykus. Tokia šiek tiek filosofinė. Kai kurios vietos buvo gana nuobodžios, kai kurios labai įdomios ir įtemptos. Nors visai patiko, bet sunkiai skaitėsi, nes labai daug aprašymų, visokių smulkių mokslinių- techninių detalių ir terminų. Skaitant vis bandžiau įsivaizduoti tas beribes visatos platybes, planetas ir žvaigždes- sunkiai man tas gavosi. Užtat dabar labai noriu pažiūrėti filmą.

Dar toks dalykas- skaičiau antrą knygos pusę ir nesupratau, kodėl viskas taip sumaišyta ir nechronologiškai pateikta. Atrodo, jau viskas baigėsi, o po to vėl iš kažkur ištraukiama. Visai nesusiprotėjau pažiūrėti į turinį. Tik kai perskaičiau internete “…odisėjos“ aprašymą, daėjo, kad tie keturi paskutiniai skyriai buvo visai ne skyriai, o atskiri apsakymai- bet jų temos labai panašios, tai įsivaizdavau, kad vis dar skaitau tą pačią “odisėją“. Na truputį dėl to gėda, bet pasiteisinu tuo, kad knygos viršelyje nieko apie apsakymus neužsimenama, kalbama apie vienintelį kūrinį.

katilina

Colleen McCullough ,,Prisilietimas“

Puse knygos įveikiau ir daugiau nutariau nebesikankinti….. Pastarosios trys skaitytos McCullough knygos (Timas, Angelėlis, Užsimerk atsimerk) buvo labai neįdomios, net nepriminė pirmųjų dviejų (Erškėčių paukščiai ir Morgano kelias), kurios tarp mano mylimiausiųjų. Paėmiau Prsisilietimą į rankas norėdama gražių jausmų, įspūdžių, tačiau tas informacijos gausumas mane pribloškė, blogąja prasme. Toks jausmas, kas prirašyta tik tam, kad nustebintum, bet ne viskas reikalinga- bent trečdalį siužeto išmesčiau nedelsiant. Skaitant neapleido jausmas, kad ir su vertimu kažkas negerai- sakinių konstrukcijos keistos, pastraipos kartais kažkokios išbalškytos.
Maniau, kad šia knyga ,,reabilituosiu“ autorę savo akyse, bet manau, kad ,,geras aktorius supranta, kada garbingai pasitraukti nuo scenos“- gal ir Colleen McCullough reiktų apie tai pagalvoti……beje, mačiau, jog mūsų leidyklos siūlo naują šios autorės knygą…..bet tikriausiai ,,pasuosiu“- jau bijau imti ir nusivilti….o namie dar turiu Pirmasis Romoje ir Žolynų vainiką …..

stikliukė

Previous Older Entries Next Newer Entries