William Somerset Maugham ,,Dažytas vualis‘‘

Labai ilgai kaupiausi šiam atsiliepimui, nes šis rašytojas (ši knyga antroji, kurią perskaičiau) užgriebė mano sielos kampelį. Bet apie viską iš pradžių.
Mano miesto viešojoje bibliotekoje, lentynos viršuje nuorodą į Viljamo Somerseto Moemo knygas- pačiame kampe pamačiau knygą apie kurią buvo daug kalbėta ir negailėta pagyrų. Plonutė, vos 215 puslapių, paprastu šviesiu viršeliu. Mano rankos ją paėmė ir parnešė namo. Atsivertus teko nuvalyti voratinkliu aptrauktus puslapius. Gaila, kad dabar, atsiradus elektroninei knygų registracijai nebegali sužinoti, kiek žmonių skaitė šią knygą, anksčiau, pamenu, aš išstudijuodavau tą priklijuotą lapelį, nes būdavo įdomu. Tebėra šis lapelis ir šioje knygoje- paskutinis įrašas darytas 1999. Matyt, ilgą laiką, knygos puslapius naršė tik voras, aptraukęs ją savo tinklu….

Atrodytų, jog knyga apie nieką, bet tuo pačiu ir apie gilius, prasmingus dalykus. Viskas paprasta: meilės trikampis, kuris išaiškėja, ultimatumas, kuris priimamas, jausmai, kurie paslėpti ir likimas, kuris visada negailestingas. Ramus, įtaigus autoriaus stilius, tonas, ar dar kaip pavadinus, veda skaitytoją nuo pat Anglijos teisėjo šeimos namų iki Honkongo valstiečių trobelių. Taip taip, atrodytų, kur toli gali mus nuvesti ši plona, neišvaizdi knygelė, tačiau joje nemažai egzotikos. Egzotikos, jei, pajungę vaizduotės galias, įsileisite ją, nes piešiami vaizdai ir peizažai nėra labai ryškūs ir aiškūs. Tiesiog, mano manymu, jie neakcentuojami. Koncentruojamasi į istorijos pasakojimą. Pats autorius knygos pratarmėje pažymi, jog ,,tai venintelis romanas, kurį parašiau pastūmėtas ne personažo charakterio, o istorijos […] charakteriai buvo parinkti taip, kad derintųsi prie istorijos, kurią aš nuosekliai išplėtojau.”

Visai atsitiktinai išgirdau, jog šio autoriaus knygos motyvais 2006 metais pastatytas to paties pavadinimo filmas Tad, pasisėmusi puikių, pakylėtų minčių, sėdau pasižiūrėti ekranizacijos. Pastebėjau, jos dažnai būna, kad perskaičius knygą, filmo žiūrėti nesinori. Tačiau šįsyk taip nenutiko. Atvirkščiai, amn pasirodė, jog knyga + filmas, puikus, vienas kitą papildantis derinys. Filmo spalvos, vaizdai, muzika, personažai tiesiog keri. Jeigu knygoje autorius šykšti įspūdingų vaizdų, filmas pilnas sodrių, ūkanotų peizažų, kartais tokie realistiški, jog atrodo, kad į kambarį, kuriame žiūrėjau, nusileido Honkongo drėgmė. Tiesa, filmas ir lieka filmu, nes jame pasigedau vidinių personažų monologų: vienuolyno motinėlės, Kiti, Valterio, tačiau tai nesvarbu, jeigu skaitei knygą. Taigi, kaip ir minėjau- knyga ir filmas vienas kitą papildo. Reiktų padėkoti režisieriui ir kitiems kino kūrėjams, kad ,,neužkibo” ant meilės kabliuko ir nepavertė filmo eiliniu holiBudiniu muilu. Juk labai lengva buvo akcentuoti meilės istoriją ir viską nudažyti glamūriniais tonais. To nenutiko ir aš džiaugiuosi. Patiko kartais netradicinis kameros filmavimo kampas: pvz mirusio elgetos vaizdas iš apačios, besibraunančių kareivių ir valstiečių kepurės iš viršaus, kameros pritraukiamos arti veikėjų veidų, taip, kad matosi veido nelygumai, raukšlės. Nėra to netikro blizgesio. Atrodo, tarsi prieš tave paprasti žmonės nepaprastoje situacijoje. Beveik kaip mes.

Muzika. Muzika, kažkas nepaprasto. Puiki vaizdų ir garsų harmonija, kurią padėjo sukurti Eric Satie kurti garsai- Gnosienne 1. Pasiklausykit, kažkas nepaprasto, tragiško, lemtingo, kaip ir pats filmas.

Filmo pabaiga nustebino, jau vien tuo, kad Moemas to nerašė. Reiškia- tai filmo kūrėjų fantazijos vaisius. Bet nepykstu ant jų už tai, nes pabaiga mane puikiai nuteikė, nuramino viduje: uždaręs duris, Dievas atidaro langą….. Žiūrėjau į nueinančios Kitės gėlėtą suknelę ir pagalvojau: gyvenimas margas, niekada negali žinoti, kas nutiks ….. įdomu, ar pats autorius galvojo apie tokią pabaigą

Pats Somersetas yra pasakęs ,,I have never pretended to be anything but a story teller. It has amused me to tell stories and I have told a great many” ir aš tik noriu padėkoti jam, kad jis mums, skaitytojams suteikė tiek daug gerų, gražių akimirkų: minčių ir vaizdų, pasakodamas savo istorijas.

Citatos:
,,Vienas kelias tėra laimėti širdis,- tai pačiam pasidaryti panašiam į tuos, kurių meilės trokšti”
,,Ramybės negalima rasti nei malonumuose, nei pasaulyje, nei vienuolyne, vien savo pačios sieloje.”
,,Viena, kas tikrai vertinga- tai pareigos meilė. Kai meilė ir pareiga sutaps, tai malonė bus su jumis ir jūs būsite tokia laiminga, kad negalit nė įsivaizduoti”

Vertinimas- visiškas 10. žinokit, paskaičiusi knygą pasijutau tarsi atradusi perliuką, pažiūrėjusi filmą, pajutau, kad tas perliukas tapo dar brangesniu- pajutau harmoniją, pasitenkinimą, kaip pajaučia visi, kai nutinka kažkas gero ir gražaus. Rekomenduoju . ir … nepatingėkit perskaityti knygos, neapsiribokit tik filmu…mano nuomone, tai retas derinys, kai viskas tarpusavyje labai dera

stikliukė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: