Nepatiko, parašyta mėgėjiškai, stilius primityvus, ir kas keli puslapiai vis kartojamas tas pats teiginys, kad vaikai privalo augti su motinomis. Jei pradžioje dar nepastebi to, bet vėliau tai pradeda erzinti, nes ir be tų pačių teiginių kartojimo buvo galima apsieiti. Toks jausmas, kad nebuvo apie ką rašyti, o reikėjo kažką prikurti. Buvo įdomios tik tos vietos, kur pasakojama apie misijas, kurių metu buvo atgaunami tėvų pavogti vaikai. Deja, nebuvo tų aprašymų labai daug. Ir didesniąją knygos dalį sudarė pačios autorės biografija, kuri visiškai buvo neįdomi. Skaitai ir galvoji ar ta moteris apskritai supranta apie ką ji čia tauška ar jai atrodo, kad visi tie jos “nuotykiai“ nušviečia ją kitokioje šviesoje ie kitiems yra labai įdomūs. Man ji pasirodė tuščiagarbė, išlepinta ir tuščia. Čia porą ištraukėlių iš jos gyvenimo aprašymo
“Teo iš karto mane įsimylėjo. Ką galiu pasakyti? Buvau graži, o vyrai lengvai įsimyli jaunas ir gražiais. Tokie jau tie žmonės. Mes įsimylime ir tuokiamės dėl akimirksnio užgaidų, o paskui viskas apsiverčia aukštyn kojom.“
“Tačiau taip pat greitai, kaip įsimylėjau Teo, supratau, kad nustojau jį mylėti, vos apsikeitėme įžadais ir mūsų bendras gyvenimas įgijo formą.“
Ir tokiu panašiu stiliumi parašyta visa knyga. Aš suprantu ir gerbiu tą moterį už tai ką ji darė ir padėjo į neviltį puolusioms motinoms, bet vis tiek tokios raštliavos yra pati paprasčiausia makulatūra.
fatimaallaa
Knygos, knygos, knygos... 