Benedicte Meyer Kroneberg “Niekas negirdės, kaip tylu”

Knygą perskaičiau per vieną vakarą, tiesiog negalėjau atsitraukti. Knyga užbūrė savo atmosfera ir kuriama nuotaika. Nors tai gana liūdna ir skaudi istorija, bet joje kažko tokio yra kas patraukia. Tik skandinavų rašytojai sugeba gamtovaizdžio ir potyrių aprašymais sukurti atmosferą, kurią atrodo galima paliesti, lyg tu pati visą tai pergyventum, lyg stovėtum vidury visų įvykių.

Norvegų rašytoja, baigusi skandinavų literatūros studijas ir dirbanti mokytoja. Šiuo metu ji gyvena Hisoy saloje ir tas labai atsispindi jos romane. Ji tiesiog įspūdingai vaizduoja atšiaurią ir nedraugišką aplinką. Visa gamta tiesiog persisunkusi vandenyno vėjų – sūraus ir kaulus stingdančio. Visur plyti bekraščiai negyvenami plotai, nepraeinami miškai, stačios uolos ir didžiulės putotos bangos daužančios jas, tamsūs ir neperregimi ežerai ir sniegas iškrentantis didelėmis, apsunkusiomis, šlapiomis snaigėmis.
Autorė labai gražiai ir vaizdingai aprašo gamtą, apimančius jausmus ir vienos šeimos paveikslą.

Pasakojimas vystomas dviem atskirom srovėm – dabartyje ir praeityje, pagrindinės veikėjos vaikystėje. Abu pasakojimai vystomi atskirai vienas nuo kito, bet skaitant nesijaučia to perėjimo tarp laikmečių.
Hana turi tris mamas – mama, kuri yra meniškos sielos, myli gamta, labai mėgsta eiti pasivaikščioti, kuri atiduoda save visą lipdymui, mylinti ir atidi; varna – visa pasinėrusi tik į darbą, nepakenčianti kasdienės rutinos, išsiblaškiusi ir visada pamirštanti apie ją, niekada nemieganti, dažnai besikalbanti su savimi ir pikta; nakties paukštė – tokia perregima ir lengva, išbalusi ir be galo tyli, tamsiomis ir tuščiomis akimis kaip tie du juodi ežerai.
Taip vaikiškas protas suvokia motinos nuotaikų kaitą, jos elgesio pasikeitimus, jos kovą su aplinka ir aplinkiniais. Hana taip trokšta, kad mama visada būtų mama ir dėl to ji pasiryžusi viskas – kentėti klasiokių patyčias, meluoti, gerai ir daug valgyti, klausytis suaugusių. Kaskart pareinant iš mokyklos ji tik nori namuose rasti mamą.
Tėtis stengiasi ją apsaugoti nuo skaudžios tiesos nesakydamas ir nepaaiškindamas jai nieko. Jis ją saugo ne tik vaikystėje, bet tą patį daro kai ji po daugelio metų sugrįžta į vaikystės namus švęsti Kalėdų. Dabar jai namas atrodo nesvetingas, šaltas ir tuščias. Dabar kai mamos jame nebėra. Ji sunkiai išgyvena mamos netektį. Su galvą pasinerė į darbus ir net nepastebėjo, kad ją supantis pasaulis pradėjo blankti, kaip viskas aplinkui susvetimėjo ir ji pasimetė, o dar tie nesibaigiantys galvos skausmai.
Ir štai po visko vėl grįžusi į tėvų namus, ji bando susigrąžinti save ir bando suprasti, kas iš tiesų nutiko mamai tą lemtingą dieną, apie ką tėtis taip nenori kalbėti. Nors tiesa yra ta, kad ji jau seniai žino visus atsakymus į kylančius klausimus, dar vaikystėje žinojo, bet ji taip įnirtingai bėgo nuo viso to, ji taip norėjo girdėti visai kitokią tiesą, kad pasiklydo.

Tai autorės debiutinis romanas ir tikrai neblogas. Man labai patiko.

fatimaallaa

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: